Mudu nuo mokyklos suolo laikų vienijo meilė: ne, nebuvome vienas kitą įsimylėję, o alpome dėl muzikos ir augintinių, tad į Linos namus vilniškėje Švyturio (dabar – Pauliaus Širvio) gatvėje pėdindavau vedinas gana pragmatiškų melonamo tikslų. “Village People” muzika žavėjo mus abu, o vėliau likimai persipynė dėl nuostabių įspūdžių Danijoje, tik man tebuvo lemta joje apsistoti trejetui mėnesių, o Lina gyvena daugiau nei du dešimtmečius. Gimė ir užaugo jos ir dano Jenso vaikai, o pajūrio miestelyje esančių namų kiemą glosto gaivūs Baltijos vėjai, kurstydami pagundą nupėdinti į pajūrį su augintiniu. Dirstelėjęs į pasą, anądien pasiskaičiavau savųjų metų naštą, ir nutariau: dabar arba dabar turiu susirasti po pusę svieto išsibarsčiusius savuosius bendramokslius, ir įamžinti jų nuostabių likimų vingius. Šįkart pakviesiu jus pabūti manojo pokalbio su Lina dalyviais, o kalbėsimės apie jos įspūdžius Danijoje, pritapimą nedidelio miestelio bendruomenėje, danų kalbą bei būdą, ir – svarbiausia – ko gi mes, lietuvaičiai, galėtume pasimokyti iš šios tautos, sugebėjusios sukurti harmoningą socialinę aplinką ir darnią visuomenę.
Lina buvo mylimas tėvų vaikas, o dabar ją dėmesiu lepina vyras.
Kada ir kaip nutarei išvykti iš Lietuvos?
Su būsimu vyru Jens’u susipažinau 2002 metų vasarą Danijoje. Tais pačiais metais prieš Kalėdas atvažiavau pas jį ir likau.
Kaip Tave sutiko vyro artimieji, apskritai vietiniai, kokios pagalbos ir kokių pastabų sulaukei?
Pirmiausia susipažinau su vyro tėvais. Jie buvo labai malonūs, o mama be galo draugiška. Jie be jokių dvejonių mane iškart priėmė į šeimą. Vėliau susipažinau su seserimis, broliu, jų vaikais. Betarpiškas šeimos bendravimas, draugiškumas be išankstinių nuostatų buvo mano sėkmės formulė tapti pilnateise Jenso plačios giminės nare. Mano anyta buvo tiesog tobula, bendravimą sunkino tai, kad aš nemokėjau daniškai, o ji – angliškai. Kai išmokau laisvai kalbėti, vyro tėvas, o vėliau ir mama jau buvo mirę… Iš vyro giminių pastabų niekada nesulaukiau, danai garsėja tolerancija ir sugebėjimu nepraleisti progos patylėti. Tik vyras jau vėliau kartais pasakydavo, kas buvo ne taip.
Su vietiniais iš pradžių nebuvo jokių kontaktų, nepažinojau net kaimynų. Danai griežtai laikosi privatumo ir nelenda su kaimynais draugauti. Į vietinę bendruomenę įsiliejau gimus dukrai. Lankiau kassavaitinius susibėgimus vietinėje bibliotekoje, kur ateidavo mamos su savo kūdikiais. Kartu žaisdavome su vaikais, ateidavo ir pedagogė. Tas įsiliejimas į miestelio (maždaug Nidos dydžio jūros kurorto) bendruomenę vyko palaipsniui, pradedant nuo vaikų lankomo darželio, vėliau – mokyklos, pomokyklinių veiklų.
Savo ruožtu, mano artimieji, draugai, bendradarbiai ir liūdėjo, kad palieku Lietuvą, ir džiaugėsi, kad sutikau mylimą žmogų. Nebuvo diskusijų, kad likčiau Lietuvoje, mano laimė buvo svarbiausia ne tik man. Jaučiau visų nuoširdų palaikymą, nors ir su liūdesio prieskoniu.
Linos ir Jenso vaikai netruko užaugti: pernai Lina aplankė mūsų namus kartu su jaunesniąja dukra, jau bebaigiančia gimnaziją.
Kas naujoje buityje tau pasirodė įdomu, neįprasta, kas maloniai nustebino, ko pasigedai?
Nauja buitis maloniai stebino viskuo. Buvo smagu gyventi name, kur viskas pritaikyta žmogaus patogumui. Danai labai praktiški, tas man labai patiko. Net ir šiukšlynai iš pradžių įdomūs pasirodė, nes visos stambesnės šiukšlės buvo rūšiuojamos vietoje ir tvarkingai sumetamos į tam skirtus konteinerius.
Kita vertus, man, miesto vaikui, buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo mažame bažnytkaimyje, trūko Vilniaus auros, jaukių senamiesčio gatvių, muziejų, bažnyčių, koncertų. Bet tai su kaupu atsipirko.
Kokie vietinių kultūros, mentaliteto ypatumai labiausiai yra prie širdies ir ko trūksta?
Pirmiausia neužmirškim to magiško nevienareikšmio daniško žodžio hygge, kuris, priklausomai nuo situacijos, gali reikšti jaukumą, džiugų bendravimą, nuostabią vietą, malonią atmosferą.
Ne Skandinavijos šalių gyventojai vieningai pritaria, kad sąvoką hygge sunku apibrėžti. Tai gali būti vakarienės metu uždegtos žvakės, malonus bendravimas su draugais, džiaugsmingas susitikimas ar tiesiog jaukus pasisėdėjimas gamtoje. Nėra jokių griežtų rėmų, tiesiog tai labiau siejama su teigiama psichologine būsena. Tas neatsiejamas jų kultūros elementas labai žavi, traukia, pradedama jausti hygge net būnant Lietuvoje ar kitoje šalyje. Todėl šį pojūtį sieju daugiau su žmogaus psichine būsena ir sugebėjimu rasti tą hygge bet kur. Pavyzdžiui, viešėdama Vilniuje, su dukra apsilankiau pas buvusį klasioką ir jo žmoną naujame name už Žaliųjų ežerų, po viešnagės abi kalbėjome, kad buvo be galo jauku, smagu, puikiai praleidome laiką, buvo tikra hygge, arba būsena, kurią danai apibūdina būdvardžiu hyggeligt.
Lina niekados negailėjo meilės globojamiems keturkojams.
Kaip sekėsi mokytis danų kalbą?
Danų kalbą išmokau gana greitai. Padėjo tai, kad laisvai kalbėjau angliškai, daug žodžių jau buvo suprantami. Per televizorių rodomi angliški filmai neįgarsinami daniškai, tik ekrano apačioje rašomi subtitrai. Tad klausiausi angliškai ir skaičiau subtitrus. Bendrauti rašytine danų kalba įgudau labai greitai ir privalomus kursus užsieniečiams baigiau per pusę laiko, nes manęs nebeturėjo ko daugiau mokyti. Labiausiai strigo šnekamosios kalbos supratimas, nes ji labai skiriasi nuo rašytinės. Dar ir žodžių tarimas kliuvo, tiesiog fiziškai būdavo neįmanoma ištarti jų specifinių balsių. Net po dvidešimties metų, praleistų Danijoje, man nepavyksta atsikratyti ryškaus lietuviško akcento.
Kaip sekėsi šeimoje suderinti požiūrius į vaikų auginimo ir auklėjimo tradicijas?
Lietuvių ir danų požiūris į vaikų auginimą ryškiai skiriasi. Jei Lietuvoje daugiau orientuojamasi, kad vaikai turi besąlygiškai klausyti suaugusiųjų, tai danų vaikai turi daugiau laisvės savarankiškai veikti, pavyzdžiui, spręsti, kaip apsirengti. Vaikai grūdinami būti lauke bet kokiu oru, daug laiko leidžia gamtoje, net mokykliniai užsiėmimai kartais vyksta lauke. Lig šiol sunku pozityviai priimti faktą, kad žiemą nuolat matai net mažus vaikus lauke be kepurių, pirštinių, neužsegtomis striukėmis ar lakstančius be viršutinių žieminių rūbų. Užtat rūpinamasi sveika mityba, saldumynai ribojami ir jų leidžiama valgyti kiek nori tik vieną kartą per savaitę – penktadienio vakare.
Mokykloje mokytojas nėra neklystantis, vaikų nuomonės klausomasi, elgiamasi su jais kaip su lygiais. Nėra bendrų klasės tėvų susirinkimų, mokymosi procesas su kiekvieno mokinio šeima aptariamas atskirai. Viskas labai individualizuota, mokiniams neatskleidžiama, kas yra geriausias ar prasčiausias klasėje. Vertinimai mokiniams nėra atskleidžiami, norint išlaikyti lygybę ir išvengti favorizavimo.
Moters nesiteiraujama apie jos amžių, bet Linos atspėti būtų sunku – jos metai, rodos, bėga pro šalį.
Kaip vertini šiandieninę savo buitį, emocinį komfortą, ar manai, kad esi pritapusi vietinėje bendruomenėje?
Dabar jaučiuosi Danijoje visiškai pritapusi, suprantu kultūrą, tradicijas. Turiu draugų, įsitraukiau į aktyvią visuomeninę veiklą. Savanorystė Danijoje labai gerbiama, ji įrašoma net į CV ir laikoma dideliu pliusu ieškant darbo. Esu savanoriavusi psichologiniame projekte, kuriame buvo stebimas buvimo gamtoje poveikis senelių namų gyventojams. Apibendrinus rezultatus pastebėtas teigiamas poveikis senelių nuotaikai, jie tapo žvalesni, linksmesni.
Šiuo metu aktyviai savanoriauju ukrainiecių pabėgėlių apgyvendinimo centre. Jaučiuosi esanti gerbiama ir reikalinga, su daugeliu spėjau susidraugauti, tapti jų nelengvo gyvenimo Danijoje dalimi.
Lietuviams patarčiau aktyviau dalyvauti savanoriškose veiklose, kurios suteikia pozityvių emocijų, nes žinai, kad galėjai prisidėti, kad kam nors taptų geriau.
Larsenų šeimos aistra yra kelionės, o pamėgta atostogų kryptis – saulėtoji Italija.
Kur ir kaip įprastai leidžiate laisvalaikį, kur esate nukeliavę, kokius valgius mėgstate, ar turit augintinį?
Laisvalaikį mėgstam leisti keliaudami. Kartais net dviese ištrūkstam pusdieniui į kokią gražią gamtos vietą, pašliaužioti po blusturgius ar tiesiog nueiti į kokią kavinę. Meiliai tokią laisvalaikio formą vadiname kærestetur – įsimylėjusiųjų išvyka.
Mėgstame keliauti ir į užsienį. Esame daug kur buvę ir vieni, ir su vaikais. Mylimiausia šalis Italija, stengiamės keliauti ten kasmet.
Vyras labai mėgsta lietuvišką virtuvę, dar čeburekus, kibinus, šašlykai yra favoritai, tik lietuviški bulviniai vėdarai dėl kvapo jam pats nepriimtiniausias maistas. Danijoje mėgstam kiaulienos, lašišos kepsnius, didkepsnius. Vasarą maistas gaminamas ant grilio krosnelės.
Labiausiai Danijoje man trūksta tamsios lietuviškos duonos ir varškės produktų. Kartais pasiilgstu ir lašinių. Visko, kas Lietuvoje LABAI, tiesiog nenusakomai, skanu.
Turime šiuo metu beveik penkerių metų biglio mišrūną. Jis nemėgsta būti vienas namie, tad visur stengiamės imti kartu. Kadangi mes gyvename netoli Švedijos (skiria keli kilometrai jūros), susiruošiame į savaitgalio keliones su savo nameliu į kempingą ir šunį visada imame kartu. Stengiamės rinktis vis naują kempingą, apžiūrėti aplinkines įžymias vietas, pakeliauti po miškus.
Niekada nebuvusi namisėda, Lina ir dabar mėgsta aktyvų poilsį.
Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš danų?
Danai yra pozityvūs ir tolerantiški. Visada pasisveikins ar nusišypsos nepažįstamam žmogui. Lietuviams palinkėčiau būti atviresniems, rasti teigiamų dalykų net kasdienėse gyvenimo detalėse. Danai patys juokauja, kad jie laimingiausia tauta todėl, kad bendraudami išlaiko atstumą ir savęs neapkrauna svetimomis problemomis. Kai būnu Lietuvoje, tas lietuviškas savų rūpesčių pasakojimo kitiems įprotis mane labai slegia. Rūpesčių priežastys aiškios, nebesigilinsiu, tiesiog jau pripratau prie kitokio bendravimo.
Lina viską daro iš širdies: ar skrodžia Baltijos bangas, ar lepina šeimyną gardžiais valgiais.
Palinkėdami Linos šeimai tolesnės darnos ir klestėjimo, esame dėkingi už Linos ir Jenso Larsenų asmeninio archyvo nuotraukas.
