Tądien buvo neįprastai ankšta, mat vietoj kelių „žiguliukų“, poros „zaporožiečių“ ir vienos „boružės“, erdvioje automobilių parkavimo aikštelėje priešais VISI (nesimokiusiems jame – Vilniaus inžinerinį statybos institutą) spietėsi aibė autobusų LAZ, pasirengusių gabenti neokumečius į kolūkius visoje Lietuvoje. Nenumanote, kas gi tie neokumečiai? Tai naujieji tų laikų kumečiai – pirmakursiai studenčiokai – mokslo metus pradedantys ne auditorijose, o kolūkių laukuose: anuomet net garbūs mokslo įstaigų darbuotojai būdavo vežami kasti bulves, tad fuksų niekas net neklausė „nori kumečiauti (už dyką) ar ne?“ Menkai vienas kitą tepažinodami, bet jau kaip reikiant atsipeikėję po galingos „cementovkės“ grupioko Artūro vasarnamyje, spietėmės prie mums paskirto autobuso, šnairuodami į būsimąjį mūsiškių kilnių darbų kolūkyje vadovą – kresną pusamžį vyrą solidžiu pilvu, bent dešimties dioptrijų akiniais, valingai atkištu apatiniu žandikauliu, skvarbiu žvilgsniu košiantį mūsų gretas. Netrukome sumesti kuklų bagažą autobusan, ir saulėtą bei šiltą rudens pradžios dieną jau riedėjome kolūkio laukų link: linksmesnė kompanija įsitaisė autobuso gale, kur darsyk ir darsyk aidėjo tais metais labai populiarus, bet jau pabodęs „Final Contdown“, o mudu su grupioku susėdome pirmoje sėdynių eilėje, gi priešais įsitaisė dėstytojas, vis akylai nužvelgiantis būsimus talkininkus. (Nuotraukoje: VISI pirmakursių kompanija pasirengusi mėnesio išvykai kolūkin, ~1987 m.)
