Buvau jau studentas-ketvirtakursis, kai panorau keliauti į šiaurę. Nedaug apie ją težinojau – tik iš knygų. Bet kažkuo viliojo šis nežinomas kraštas, kuriame žiemą saulė nepakyla, vasarą – nenusileidžia, kur danguje “šoka” spalvingos šiaurės pašvaistės ir gyvuoja ypatingi prie atšiaurių sąlygų prisitaikę augalai, gyvūnai, žmonės. Neradęs bendrakeleivių, nutariau keliauti vienas. Tuo metu jaunimas dažnai keliavo taip vadinamu “Autostopu”, kuriuo kelionę pradėjau ir aš. Ji nebuvo labai patogi. Nusigavęs į miesto ar miestelio pakraštį, kur yra reikiamas kelias, stabdydavau pravažiuojančias mašinas. Dažnai praeidavo ne viena valanda, kartais ir pusdienis, kol rasdavau tinkamą. Dažniausiai sustodavo toli važiuojantys krovininiai sunkvežimiai, kurių kėbule buvo laisvos vietos arba jis buvo tuščias. Įsitaisęs arčiau vairuotojo kabinos pradėdavau ilgą kelionę, – kartais “su vėjeliu” arba “kratantis” duobėtu keliu ir “ryjant” kelio dulkes. Taip nusigavau iki tuometinio Leningrado, kur turistų klube bandžiau rasti bendrakeleivių, bet jų neradau. Taigi, tęsiau savo kelionę per Kareliją, pakol vieną dieną sustabdžiau sunkvežimį, kuriame buvo “įsikūrę” keturios estukės, dailės ir architektūros studentės, keliaujančios taip pat į Kolą. Susipažinus netrukus nusprendėme keliauti drauge. Man patiko, kad kelionėje nebereikės rūpintis valgiu, o aš joms gal atrodžiau kaip saugumo garantas, nes vežiausi medžioklinį šautuvą.
Kai didesnių kelių į šiaurę neliko, kelionę tęsėme traukiniu link Murmansko. Monotoniškai stuksint traukinio ratams beveik parą važiavome iki poliarinio rato, šventėme jo kirtimą, o dar po keleto valandų pasiekėme Olenje. Čia persėdę į kitą traukinį pasiekėme ir Mončegorską. Iš jo planavome pėsčiomis keletą dienų keliauti Laplandijos rezervatu ir, apsukę didelį ratą, grįžti atgal.
Laplandijos rezervatas įsteigtas 1930 metais pirmiausia buvo skirtas apsaugoti beveik išnykusius laukinius šiaurės elnius. Bet jame saugomi ir kiti reti ten gyvenantys žvėrys, paukščiai, žuvys, augalai bei šiaurinės jų buveinės. Rezervatas yra visai negyvenamas, o jo teritorija, užimanti apie 280 kvadratinių kilometrų, yra kalnuota (aukščiausia viršūnė – – 1072 m virš jūros lygio), jame daug ir miškatundrių bei uolėtų paviršių, pelkių, ežerų. Pavadinimą rezervatas gavo nuo vietinių gyventojų vadinamų lapiais arba samiais, turinčių savo unikalią kultūrą. Jie gyvena šiaurinėje Skandinavijos ir Kolos pusiasalių teritorijoje, priklausančioje keturioms valstybėms –Rusijai, Suomijai, Norvegijai ir Švedijai. Čia su savo elniu gyvena ir Kalėdų Senelis.
Dienoraščio ištraukos.
1963.08.09., penktadienis. Miedviežegorskas. Susitaikėme su mintim, kad nakvosime stotyje, o anksti ryte sėsime į traukinį. Visi mes troškome į šiaurę išvažiuoti kuo greičiau, kol ten dar nesibaigė poliarinė diena. Netgi numatėme atšvęsti tą momentą, kai kirsime poliarinį ratą. Tai progai nusipirkome butelį bulgariško vyno ir dėžutę šokoladinių saldainių. Neturėdami ką daugiau veikti, atidavėme bagažinėn kuprines ir, nuėję prie Onegos ežero, grožėjomės jo vaizdais, valgėme saldainius, surūkėme “taikos pypkę” ir supomės tuščioje valtyje. Po to, pasakodami anekdotus, linksmi grįžome į stotį. Bet mūsų nelaimei laukimo salėje visi suolai buvo jau užimti. Po ilgų ginčų Helvė ir Eda kažkaip įsitaisė ant vieno suolo, o aš su Helme ir Juta, pasiėmę palapines ir antklodes, 12 val. Išėjome į gatvę ieškoti nakvynės. Jei būtume buvę apsukresni, gal būtume apsistoję kažkokiame remontuojamame klube, bet mus pastebėjo sargas, su kuriuo susitarti nepavyko. Netrukus pastebėjome nedidelį skverą, bet perlipę tvorą, pamatėme, kad tenai auga vos keletas medžių, o abiejose pusėse yra gatvės. Tuomet aš vienas išėjau žvalgybon ir netrukus, pralindęs porą vartų, aptikau ramų sodelį. Tenai ir įsitaisėme nakčiai – vieną palapinę patiesėme ant žemės, o į kitą visi trys sulindome ir apsivynioję antklodėmis, netrukus užmigome.
1963.08.10., šeštadienis. Traukiniu iki Olienje. Atsibudau 4 val. Nuo kietos, nelygios žemės, kur gulėjome, skaudėjo šonai. Nutaręs dar pasnausti, užsimerkiau. O kai vėl atsimerkiau, iki traukinio išvykimo buvo likę 30 min. Šokome kaip nuplikyti, ir pasičiupę savo mantą, nubėgome stotin. Helvė ir Eda tebesėdėjo ant suolo, bet jau buvo nupirkusios bilietus. Pasiėmę bagažinėje kuprines, sulipome į vagoną. Bet čia laukė dar viena nesėkmė – visos lentynos buvo užimtos miegančių keleivių, net atsisėsti nebuvo kur. Tik po ilgų derybų gavome vietos, kur pasidėti kuprines ir dar porą viršutinių lentynų atsigulti.
Už lango pamažu slinko bekraščiai Karelijos miškai išmarginti daugybe įvairaus dydžio ežerų. Artėjome prie Belomorsko, kur turėjo išlipti nemažai keleivių, tad tikėjomės gauti daugiau vietos, kad galėtume papusryčiauti ir atsigulti. Pusryčiams buvo šviežia duona su lietuviškais lašiniais, bandelės su uogiene ir trys buteliai kefyro. Bet po puikių pusryčių burtai man lėmė nemalonią procedūrą – surinkus stalo įrankius ir indus, juos išplauti vagono tualete. O tą padaryti ne taip paprasta, ypač, kai už durų auganti eilutė grasina jas išlaužti.
Mončegorskas, kuriame praleidome porą dienų besiruošdami žygiui į kalnus, buvo jaunas, apie 20 metų turintis, nedidelis, gana tvarkingas miestas prigludęs prie neaukštų kalnų. Juose rasta vertingų metalų rūdos, kuriai kasti bei išgauti metalus ir buvo šis miestas pastatytas. Atvykę į jį ir nežinodami kur apsistoti, kažkam patarus, kreipėmės į aukščiausią miesto valdžią, -vykdomojo komiteto sekretorių. Nustebino jo dėmesingumas ir visokeriopa pagalba. Buvome nemokamai apgyvendinti bendrabutyje, maitinami valgykloje, susitikę su vietos turistais studijavome žemėlapius, gavome daug naudingų patarimų būsimam žygiui. Tą pačią dieną vieno šių turistų lydimi kopėme į netoli miesto esančias kalvas, nuo kurių atsiveria nuostabūs gausybės ežerų išmarginti neaprėpiami tundros plotai. Čia pirmą kartą išvydau ir kreivų tundros beržų mišką.
Kitą dieną buvome vedami į ekskursiją po metalurgijos kombinatą, žvalgėmės į karščiu alsuojančias didžiules lydymo krosnis, iš kurių švytinčia srove į formas liejosi skystas metalas. Porą mažų jo gabaliukų kaip suvenyrą turiu iki šiol. Dar kitą dieną iš ryto buvome aprengti šachtininkų apranga ir lankėme netoliese esančias kalnakasybos šachtas.
Dienoraščio ištraukos.
1963.08.11., sekmadienis.
Pavakariais Lionios lydimi išėjome į miestą supančius neaukštus kalnus pasigrožėti apylinkėmis. Tai buvo pirmoji pažintis su kalnų tundra, vietiniųį gyventojų vadinama mončetundra (graži tundra), kurioje dar neseniai gyveno vien elnių augintojai saamiai (dar vadinami lopariais). Prieš 20 metų čia atvykę akademiko Fersmano vadovaujami geologai su kirviu ir pjūklu pastatė pirmuosius medinius namukus, davusius pradžią gražiausiam šiaurės mietui Mončegorskui, prisišliejusiam prie didžiulio Imandros ežero. Tad visi namai dar neseni – centre trijų ar keturių aukštų, o patys seniausi – vokiečių belaisvių statyti – vienaukščiai mūriniai namai. Miesto pakraštyje, kalnų papėdėje dieną naktį rūksta aukšti metalurgijos kombinato „Severonikel“ kaminai.
Kildami aukštyn, apačioje palikome karelinių beržų giraitę, priėjome stačius uolų nuolaužomis padengtus šlaitus, apaugusius miniatiūriniais berželiais kerūžiais, girtuoklėmis, mėlynėmis, samanomis ir kerpėmis. Juo aukščiau kilome, tuo skurdesnė darėsi augalija. Pačioje viršūnėje liko tik kerpės, samanos ir retos varpinės žolės. Tamsių spalvų akmenynuose tarsi sniegas žvilgėjo balto kvarco gabalai. Vėjas, kurio apačioje nebuvo, čia tapo žvarbus, stingdantis, užtat nepuolė uodai. Besileidžiančios saulės spinduliuose atsiskleidė nuostabi šio šiaurės krašto panorama – bekraštė miškų, pelkių ir ežerų mozaika, iš šiaurės ir rytų įrėminta snieguotų kalnų grandinės.
1963.08.12., pirmadienis.
Apie 11 val. mes jau apžiūrinėjome didžiulius cechus metalurgijos kombinato, kuriame dirba apie 10 000 darbininkų. Jame pagaminama trečdalis visos TSRS nikelio produkcijos, o jo grynumas ypač didelis – 99,99%. Be jo, mažesniais kiekiais išgaunami ir kiti metalai – varis, kobaltas, auksas, platina. Nikelio rūda – tamsiai pilkos spalvos akmenys – kasama čia pat kalnuose esančiose penkiose šachtose, dalis rūdos atvežama iš kitų kasyklų. Rūda per keletą kartų susmulkinama į miltus, plaunama įvairias reagentais, kad metalo kruopelytes atskirti nuo tuščios uolienos. Gautas koncentratas tris kartus lydomas elektrinėse krosnyse ir konverteriuose, kaskart gaunant vis grynesnį metalą ir išdeginant nereikalingas priemaišas – geležį, sierą ir kt. Po to lydinio luitai mėnesį tirpinami elektrolitinėse voniose, kuriose ant katodo lakštų nusėda jau grynas nikelis. Jis pjaustomas gabalais ir siunčiamas į kitas gamyklas labai kietų lydinių gamybai. Nikelio, vario ir kobalto gaunamos produkcijos santykis yra kaip 10:5:1. Vieno kilogramo nikelio savikaina – 15 rub., kobalto – 49 rub.
1963.08.13., antradienis.
Anksti ryte jau buvome prie nikelio rūdos šachtų. Ilgokai palaukę, buvome aprengti kaip tikri šachtininkai – apsivilkome guminius kombinezonus, apsiavėme guminius batus, užsidėjome šalmus su elektriniais žibintais ant kaktos, prie diržo pritvirtinome akumuliatorius. Pagaliau nusileidome į antrą šachtos aukštą. Drėgnos, blausiai apšviestos, rąstais paramstytos šachtos atrodė niūriai. Nikelio rūdos gysla, besileidžianti nuo paviršiaus į 300 m gylį, buvo tarsi plokštainis įsiterpusi į tuščias uolienas Jei gysla storesnė kaip 35 cm (būna iki 2 m storio), ji iš apačios sprogdinama, rūda išvežama, jos vieta užpildoma tuščia uoliena. Po to gysla vėl sprogdinama, gręžiant lubose skylutes sprogmenims. Nusifotografavę su šachtininkų apranga, apie 1 val. Iškeliavome į kalnus.
Autoriui sutikus, jūsų laukia tęsinys pasakojimo, kuriam naudotos autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos.
