„O jūs nežinojote, kad jau anuomet lietuviai į sovietų sąjungą žvelgė iš aukšto?” – pašmaikštavau aš prieš kurį laiką, skelbdamas šią istorinę nuotrauką soctinkle. Arvydo Sabonio galiūnišką ūgį bent apytiksliai žinome kiekvienas, o štai Gorbačiovas buvo gerokai žemesnis, nei anuometis vidutinio ūgio vyras: antai, manasis pakaušis būtų krepšinio giganto pasmakrėje, o Gorbiui tenka vėpsoti užrietus galvą. Nuotraukos datą nustatyti nesunku, nes 1988-ais sovietų krepšinio rinktinės stuburą sudarę keturi Lietuvos krepšininkai bei ukrainietis A.Volkovas ištempė braškančios SSRS rinktinę ant Seulo olimpiados aukščiausios pakylos.
Visgi, nuotraukos svarba yra išties istorinė: viename kadre jūs matote pirmąjį (ir paskutinįjį) SSRS prezidentą, bandžiusį gelbėti griūvančią sovietinės Rusijos imperiją, ir milžiną lietuvį, itin svariai prisidėjusį prie melo ir veidmainystės darinio baigties. Arvydas Sabonis ir kauniškio „Žalgirio” didžiavyriai visam pasauliui įrodė, kad maža Lietuvėlė gali sutriuškinti nekenčiamą maskolių CASK’ą. Gorbiui teko surengti Kremliuje iškilmingą priėmimą olimpiečiams, teikti lietuviams apdovanojimus, nors vargu ar to jis labai troško.
Tačiau mūsų kelionė į Lietuvai bei pasauliui svarbius 1990-ųjų lūžius turėtų prasidėti ne Seulo olimpinėse žaidynėse, o lemtingų metų sausį. Pajutęs liūdną sau perspektyvą, tauškalius Gorbis susiruošė į Lietuvą gesinti nepriklausomybės nuotaikų žaizdrą, netrukusį tapti nesuvaldoma Laisvės liepsna. Būtent šiam – jau šiek tiek primirštam – formalaus SSRS lyderio apsilankymui Lietuvoje ir skirsime kelionę praeitin, džiaugdamiesi Kovo 11-osios drąsa.
1990-ų sausį vykusiame M.Gorbačiovo apsilankyme Lietuvoje, SSRS prezidentą nuolat lydėjo lietuviškosios kompartijos vadovas A.M.Brazauskas.
Gavęs savųjų šnipų pranešimą, kad „sąjūdistai” – taip niekinančiai buvo imperijos šalininkų vadinami Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio nariai – rengia kažin ką labai negero melo ir veidmainystės imperijai, Gorbačiovas nutraukė kompartijos plenumą, ir 1990-ų sausio vidury atlėkė Lietuvon gesinti laisvės nuotaikas. Lietuvos dokumentikos kūrėjai, rengę „Lietuvos kronika” pervadintas svarbiausių įvykių žinias, nebuvo prileisti filmuoti atvykėlį, mat Lietuvos reporteriai jau buvo pelnę „idėjiškai nepatikimų” statusą. Dokumentikos meistrai galėjo tik didžiuotis tokiu jų veiklos įvertinimu, nes savaisiais darbais tvirtai rėmė nepriklausomybės siekį. Mums teks pasitelkti anuometę imperijos dokumentiką, rengtą maskolių operatorių ir jų vietinių talkininkų, tačiau bendram vaizdui susidaryti ji tikrai pasitarnaus.
Tris dienas trukusio Gorbačiovo vizito darbotvarkė sudaryta „geriausiais” sovietiniais principais vadovaujantis: susitikta su Šiaulių televizorių gamyklos bei vilniškės Kuro aparatūros gamyklos kolektyvais, važiuota į kolūkį, kalbėtasi su vilniečiais Lukiškių aikštėje, susitikta su okupacinės kariuomenės dalinių Lietuvoje vadovais, šnekėtasi su „platformininkais” (būta tokios – Lietuvos komunistų partijos „ant SSKP platformos”), dalyvauta susitikime su „respublikos partiniu aktyvu”, lankytasi kolūkiečio šeimoje ir net šokta su vaikučiais kolūkio vaikų darželyje. Gorbačiovo sutuoktinė Raisa aplankė šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, tad galėjo savo akimis pamatyti civilizuotų žmonių kurtas barko grožybes, vėliau užsuko pas lietuviškosios fotografijos grandą Rimantą Dichavičių, kuris imperijos vaduko žmoną pasitiko savo namuose vilniškiam Antakalnyje.
Gorbačiovui 1990-ų sausį Lietuvoje sekėsi itin prastai, nes buvo remiamas prie sienos drąsių lietuvių.
Vaizdo įraše pamatysite sovietinės televizijos reportažo ištrauką apie Gorbačiovo apsilankymą Bridų kolūkyje, kur žemdirbių apsuptas Gorbis vos spėjo atsakinėti į pastabas ir švelnius, tačiau atkaklius priekaištus – neabejotinai, jų būtų buvę gerokai daugiau, tačiau ne visi Bridų gyventojai pakankamai laisvai kalbėjo rusiškai. Gorbačiovo postringavimai apie imperijos sudėtyje esančią „savarankišką” Lietuvą buvo bridiškių sutikti itin šaltai, tad tauškalius pabaigoje pagrasino, kad „jeigu Sąjūdis norės supriešinti, mano veiksmai bus adekvačiai griežti”. Po susitikimo su žemdirbiais, Gorbis sliūkino į kolūkio vaikų darželį, kur rusiškai nemokantys pypliai įtariai klausėsi nuplikusio dėdės su dėme galvoje, ir šokti su juo nelabai norėjo. Telieka priminti, kad žemdirbiai pasitiko atklydėlį plakatais apie nepriklausomybės siekį bei pašaipiais užrašais.
Sovietiniams vadukams buvo įprasta lankstytis savajam stabui – bolševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais rengėjui – tad Gorbis lėkė prie Lenino paminklo padėti gėlyčių, tačiau jį kaipmat apsupo ne itin draugiškai nusiteikę vilniečiai, triuškinę atėjūną drąsiais klausimai, kurių tas bandė išvengti. Katedros aikštėje buvo surengtas daugiatūkstantinis Gorbio „sutikimo” mitingas, kuriame vilnijo laisvės siekį skelbę transparantai, plazdėjo valstybinių statusą jau turėjusios trispalvės, aidėjo tolimos nuo draugiškų Gorbiui kalbos bei lozungai. Sovietinė televizija šį didžiulį mitingą ignoravo. Ypač prastai Gorbiui sekėsi Kuro aparatūros gamykloje, kur paprastas darbininkas ėmė remti SSRS prezidentą prie sienos tiesmukais klausimais. Nelaukęs tokio šalto sutikimo, Gorbis ėmė akivaizdžiai karščiuotis, o Kuro aparatūros darbininkas išliko lietuviškai ramus ir santūrus. Deja, kol kas nepavyko rasti šio pokalbio vaizdo įrašą, bet „kas ieško, tas visad suras”, tad būkime kantrūs ir atkaklūs.
Prisimindamas jau tolstančius laike trečdalio amžiaus senumo įvykius, nesunkiai atgaivinu atmintyje vienareikšmį įspūdį apie Gorbačiovo vizitą (beje, pirmąsyk Lietuvoje jis lankėsi 1980-ais, taigi – dešimtmečiu anksčiau, kai nuotaikos buvo visai kitos). Mačiau pasimetusį, besikarščiuojantį, nusivylusį ir prislėgtą žmogelį, niekaip nelaukusį tokio fantastiško lietuvių nusiteikimo „rišti galus” įkyrėjusiam buvimui plieniniuose imperijos gniaužtuose. Vargu, ar sovietijos prezidentas nesugebėjo suvokti liūdnos jam pačiam bei supuvusiai imperijai perspektyvos, nes SSRS ekonomiką jau krėtė ne įsisenėjusi liga, o karštligė. Tai kitos kelionės praeitin tema, nors ją jau šiek tiek aptarėme, tačiau detaliau panagrinėti sovietijos baigtį bus ir įdomu, ir smagu. Prabėgs dar metai, ir Gorbis bei jo sėbrai susiteps nagus lietuvių krauju, pasiųsdami iki dantų ginkluotus smogikus prieš taikius ir beginklius televizijos bokšto gynėjus. Iki šios tragedijos dar bus daugybė sovietinės armijos nusikaltimų kitose imperijos kalintose šalyse.
Gorbačiovui prastai sekėsi vaizduoti optimistą ir susitikime su vilniečiais Lukiškių aišktėje, kurioje anuomet dar stypsojo Lenino stovyla.
Sunkiausiai Gorbiui sekėsi susitikime su Lietuvos intelektualais, pavadintame „pasitarimu su respublikos partiniu aktyvu”. Neaptikau šio renginio dokumentiką, nors jis buvo rodytas sovietinės televizijos oficiozinėje laidoje „Vremia” („Laikas”, rus.) 1990-ų sausio 13-ą (arba 14-ą). Susitikimas vyko, jei gerai pamenu, anuometės lietuviškosios kompartijos Centro komiteto rūmuose, kuriuose šiandieną posėdžiauja vyriausybė. Tiesa, iš sienos styrančio Lenino biusto, kurį aptiktume senose nuotraukose, senai nebėra Vyriausybės rūmų didžiojoje salėje, talpinančioje bemaž pusę tūkstančio žmonių. Bemaž atsitiktinai pavyko rasti trumputį epizodą to renginio, kurį ir pabandysiu atpasakoti.
Gorbis šiame susitikime buvo akivaizdžiai sutrikęs ir įsikarščiavęs, tačiau labiausiai jį suerzino a.a. Bronislovo Genzelio klausimas-replika. Profesorius lėtai ir išraiškingai kreipėsi į sovietijos vaduką, nedaugžodžiaudamas: „Norėčiau jums pacituoti SSRS himno žodžius: „Sojuz NERUŠYMYJ respublik SVOBODNYCH splotila naveki VELIKAJA Rūsj” („Sąjungą NEPAJUDINAMĄ respublikų LAISVŲ subūrė amžiams DIDŽIOJI Rusia”, rus.). O juk išties, viename sakinyje visa sovietinė demagogija sukoncentruota, bet neina perteikti, kaip ironiškai ir šmaikščiai tarė šiuos žodžius B.Genzelis. Po jų Grobis suputojo, nes suprato, kaip subtiliai ir meistriškai buvo pajuoktas, tad ėmė berti iš tribūnos nurodymų-pagraudenimų tiradą: „Niekur jūs nedingsit, jūs gi civilizuota tauta! Tai laukiniai gali ten tą ar aną, bes jūs gi civilizuoti! Niekur jūs neišeisit, niekur!”
Nors laikmetis vaizdo įraše nurodytas neteisingai – ne 1991-i, o 1990-i metai turėtų būti – bet vargeta taip ir nesugebėjo suprasti, kad būtent todėl ir buvome nutarę visiems laikams bėgti iš sovietijos glėbio, kad buvome ir esame civilizuota tauta. Kretanti sovietijos ekonomika anuomet jau buvo tapusi priklausoma nuo Vakarų valstybių paramos bei dotacijų, kurios Gorbiui dalintos baiminantis branduoliniais ginklais apsikarsčiusio monstro chaotiškos griūties. Gorbiui teliko nuskurusi ir alkana, tačiau iki dantų apsiginklavusi smogikų gauja, skambiai pasivadinusi sovietine armija. Būtent ją sovietijos vadukas pasitelks lygiai po metų lietuviams žudyti ir žaloti, o kol kas jo jau laukė žinia apie tragiškų įvykių Azerbaidžano sostinėje Baku pradžią: apie „kruvinąjį sausį” bei kitus sovietų kariaunos vykdytus nusikaltimus mes dar pakalbėsime. Na, o 1990-ų sausio 11-13 dienomis Lietuvoje lankęsis Gorbis jokių svaresnių laimėjimų nepasiekė, nebent pakurstė sovietinius smogikus bei „platformininkų” gaujas, ištikimas imperijai. Praeis vos porą mėnesių po Gorbio blaškymosi po Lietuvą, ir Aukščiausioji Taryba nukirs pusę amžiaus varžiusius sovietijos pančius.
Apsilankyti Lietuvos praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas bei senoji dokumentika.
