Ankstesnių mano pasakojimų herojus Klemensas jau padėjo mums šiek tiek susipažinti su automobilisto godomis sovietmečiu. Galbūt dažnas nusistebėjote sužinoję, kiek įvairiausių rūpesčių prisikviesdavo anuomet pilietis, po ilgų taupymo metų įsigijęs automobilį, neretai virsdavusį galvos skausmu. Šiandieną seną kledarą galima nusipirkti už vidutinį mėnesio atlyginimą, tiesa, tai bus labiau problemų, o ne transporto priemonės, įsigijimas. Kadaise doras darbuotojas, gaudavęs neblogą aniems laikams poros ar net trijų šimtų rublių algą, turėjo gerus penkerius metus “dėti į kojinę” ir atsisakyti visų gyvenimiškų malonumų, norėdamas iš prisigrūdusio visuomeninio transporto persėsti prie ratuoto draugo vairo. Klemenso dėka priminiau jums, kiek tekdavo supilti už LADA “pirmuką”, o kiek gi reikėdavo atseikėti už kitus lengvuosius automobilius, kokių jų būta?
Pradėdami kelionę į sovietinio “avtopromo” (“automobilių pramonės”, rus. žarg.) praeitį, pirmiausia turėtume pasidairyti į sovietmečio automobilių užsieninius originalus, nes dauguma SSRS gamintų lengvųjų transporto priemonių buvo svetur gamintų klonai, neretai – prastai pavykę. Tema įdomi, tačiau verta atskiros kelionės praeitin, nes antraip pavargtume šokčioti nuo užsieninių originalų prie sovietinių klonų kainų, techninių savybių, parametrų ir t.t. Tvirtai pažadu jums pasakojimą apie sovietinių automobilių “pirmtakus” užsienyje, o šįkart kviečiu peržvelgti populiariausių sovietijos “lengvukų” ir “mikriukų” kainas bei duomenis. Kelionę dalinsim į du etapus: pirmas – taupiesiems, norintiems vietoj visos apybraižos išgerti puodelį kavos, antras – radusiems porą eurų AIDŲ prenumeratai. Nebetauškiam ilgiau, ir varom!
Toljačio gamykloje “AvtoVaz” mes jau lankėmės, kai Klemensas gyrėsi savuoju “pirmuku”, būtent čia gimė milžiniškas anų laikų stebuklas – ne kariškiams, o civiliams skirtas sovietinis visureigis VAZ-2121, labiau žinomas “Lada Niva” pavadinimu. Skirtas prastiems sovietijoms keliams, varomas keturiais ratais, didesnę prošvaisą turėjęs automobilis anuomet buvo tokia retenybė, kad dažnas sustodavo gatvėje pavėpsoti į atriedančią “Nivą”. Įprastai buvęs triduris, baltos spalvos (ji pigiausia), sovietinis “džipas” kainavo išties kosminius pinigus (kalbant apie sąžiningai duoną pelnančio piliečio pajamas): pradėtas gaminti 1977-ais, jis kainavo dešimt tūkstančių(!) rublių, tad įsigyti jį galėjo nebent prakutę kolūkių pirmininkai ir miglotais būdais pralobę vertelgos. Kaip ten bebūtų, bet “Niva” tapo bene pirmuoju kompaktiškų visureigių klasės automobiliu, kurį nesikuklino plagijuoti didieji gamintojai. Automobilizmo istorijos žinovų vertinimu, “Niva” buvo labiausiai vykęs “AvtoVaz” gaminys, sėkmingai eksportuotas į daugelį šalių. Turbūt nenustebinsiu jus žinia, kad sankcijų suriesta Rusijos automobilių pramonė bemaž nepakeistą visureigį gamina iki šiol
“Kepalu” vadintas UAZ-452 gaminamas Uljanovsko (Rusija) gamykloje nuo pat 1965-ų. Padidinto pravažumo “mikriukas” skirtas sovietinei-rusiškajai bekelei, vertinamas medžiotojų, miškininkų, keliautojų po bekraštės “deržavos” užkaborius. UAZ’as yra absoliučiai unikalus tuo, kad bemaž pusę amžiaus juo dizainas, techniniai duomenys ir šiurpi surinkimo kokybė bemaž nepasikeitė. Žvelgdami į 1974-ų nuotrauką, netruktume sulyginti su šiandieną Uljanovske gaminamais kledarais, ir įsitikintume, kad “patobulinimai” per pusę amžiaus tėra itin menki. Rusijos automobilių pramonei dūstant ir po truputį žlungant dėl sankcijų bei didžiųjų korporacijų pasitraukimo, “kepalo” kokybė mikliai prastėja, o kaina auga kaip ant mielių – atžagariomis rankomis surinktas UAZ’as kainuoja gerokai virš pusantro milijono rublių (t.y. daugiau nei penkiolika tūkstančių eurų). Prisimenantys sovietmečiu gamintus “kepalus”, vienu balsu tvirtina, kad šiandienis putininės Rusijos gaminys yra gerokai prastesnis ir kaipmat ima rūdyti.
(Tolesnę kelionę automobilizmo praeitin tęsia prenumeratoriai, o kitus raginu skirti kuklius porą eurų savišvietai.)
