Krašto apsaugos ministrai keičiasi, iki rinkimų likus pusmečiui. Ar naujasis vadas lems, kad imtume esminiai kitaip tvarkytis? Nekviestų svečių sutikimui ir toliau rengsime šauktinius ir rezervistus? Lauksime keletą metų, kol bus pagaminta pora dešimčių tankų? Kviesimės vokiečių brigadą, kuri galbūt atsiras Lietuvoje n-tais metais? O gal melsimės NATO sutarties 5-ojo straipsnio galiai, kuri niekada nebuvo patikrinta? Rodos, pradedame rengtis ne nuo to galo, o nuo kelnėse slepiamo „galo”. Antai, vienas užgautas jaunikaitis kviečia draugus patalkinti jam muštynėse, atsikeršijant užgavusiajam. Draugai nelabai noriai, bet sutinka padėti, bent jau dėl vaizdo sudarydami grėsmingos draugijos vaizdą. Tik kumščiais mosuoti jie nelabai likę, nes valią, drąsą ir jėgą rodyti pirmiausia turi tas užgautasis. Šiandieną atrodome it naivus vaikiščias, manantis, kad jam tereikės šūktelti pagalbos, ir draugai tuoj subėgs už jį kumščiais mosuoti. Beje, muštynės būtų anaiptol ne juokingos, o mirtinai atkaklios, grėsmingos šaliai ir tautai.
Lietuva yra apsuptyje dviejų neprognozuojamų kaimynų, kurių negeranoriškais ketinimais vargu ar kuris abejojame. Tapusi Rusijos provincija Baltarusija yra marionetinio diktatoriaus stumdoma kaip žaisliukas. Prieš porą metų tapusi agresijos prieš Ukrainą placdarmu, ji paklusniai pasitarnaus okupantams ir dar kartą, tik jau provokacijoms prieš Lietuvą ir Latviją. Dar blogiau – turėdama mirtinus branduolinius ginklus, ji pati gali imtis agresijos, kaimyninės imperijos valdovui paliepus. Juolab, kad Vilnijos krašte knibžda glušpetrių, vėpsančių propagandines Baltarusijos ir Rusijos televizijų laidas, besidžiaugiančių Ukrainoje siautėjančių galvažudžių darbeliais.
Ar esame sutelkę jėgas duoti atkirtį taip, kaip plikomis rankomis apsupome televizijos bokštą, parlamentą ir televizijos komitetą 1991-ais? Kur dingo vieningumas, valia, patriotizmas, ryžtas? Ar jau tapome vartotojiškais idealais persisunkusiais biurgeriais, tegalinčiais klapsėti ausimis interneto komentaruose? Ko imasi šalies vadovybė, žiniasklaidos talkinama, kad ugdytų patriotines nuotaikas, žadintų tėvynės gynimui būtinas valias? Galbūt tik kalbomis apie slėptuvių trūkumą apsiribojama, apie gynybinį tautos potencialą jau ir nebekalbant? Deja, bet turėsiu dažną nuvilti – agresijos atveju mūsų negins niekas taip, kaip galime ir privalome gintis patys.
Turime aiškiam priešui rodyti nedviprasmiškus ženklus, kad visi ginsimės kaip galėdami, ir darysime tai aršiai, beatodairiškai, pasiaukojančiai, kaip šiandieną ginasi didvyriški Ukrainos gynėjai. Jokia krašto apsaugos ministrų kaita ar giliamintiški seimo nutarimai nepridės tautai drąsos ir valios, jei nebus imtasi mokytis VISUOTINĖS gynybos, VISUOTINIO pasipriešinimo, VISUOTINIO sabotažo priešo pašonėje, VISUOTINIO pasirengimo civilių – moterų, vaikų, senjorų – apsaugai. Pereiti prie VISUOTINIO šaukimo (tame tarpe ir merginų, kaip tai daroma Izraelyje) reikėjo užvakar, tad ženkime šį būtiną žingsnį šiandieną, jei norime būti laisvi rytoj.
Daugelį šaunių dalykų galima nuveikti mažais pinigais, jei tik pakanka noro ir atkaklumo. Krašto gynyboje yra kitaip, nes lazda, kaip žinome, šauna tik kartą gyvenime, o mums reikia nuolat šaudančių „lazdų”. Tad teks pasipurtyti kiekvienam, kad pribyrėtų papildomų pinigėlių būtiniausiam – nepriklausomybei ir laisvei ginti. Tačiau ir šioje vietoje valdžia „pjauna grybą”, nuošalyje palikdama pačius turtingiausius, nors būtent jie turėtų skirti „liūto dalį” trūkstamų lėšų. Manote, kad pavydžiu turtuoliams, ir todėl raginu juos nureketuoti? Ne – jie patys turėtų siūlyti didžiulius pinigus, kad stiprėjantis gynybos potencialas patikimiau saugotų jų turtus – gamyklas, įmones, elektrines, rūmus ir sodybas, prabangius būstus ir t.t. Ukrainos pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad agresyvūs kaimynai puoselėja GROBIKIŠKŲ karų viziją, tad mūsiškių turtuolių lobynai mikliai atsidurtų užsienio oligarchų rankose. Tik ar supras šią perspektyvą Lietuvos finansinis ir verslo elitas, it akies vyzdį saugantis savuosius turtus? Belieka tikėtis.
Pabaigai norėčiau padėkoti radusiems galimybę paskelbti manąją nuomonę Aidams. Liūdna, kai žiniasklaidoje knibžda lošimų bendrovių reklama (gal jau tampama priklausomais nuo priklausomybę sukeliančio lošimų azarto?), gausu bulvarinių žinučių ir beverčių skandaliukų. Tačiau tik retkarčiais viename ar kitame portale gali aptikti patriotinės tematikos straipsnių, garbingą senovę menančių publikacijų, šlovingų mūšių aprašymo. Gal mūsų žiniasklaida jau tapusi ta bobute, kuriai labiausiai rūpi prikimšta piniginė, ir žegnotis bobutė imtų tik agresoriaus žaibams tvykstelėjus? Kažin, kaip šiemet bus finansuojama tokia bulvarėjanti žiniasklaida, kai ją pinigais apdalins naujai įkurtas Medijų rėmimo fondas? Prisireiks racijos.
