Jums dar nepasimiršo mūsiškiai vojažai šiųmetėje Knygų mugėje? Kaip gi jie pasimirš, jei tokią galybę puikių leidinių galėjome išvysti, leidyklų išradingumu pasigėrėti! O aš prisimenu kitokią knygų mugę – gerokai kuklesnę nei šiemet vykusi. Būdamas dar tik ketvirtokas – taigi buvau dešimtmetis vaikiščias – išprašiau tėvus nusivežti į Jaunimo sodą (taip anuomet vadintas Bernardinų/Sereikiškių sodas). Ne tik pačiuožinėjau nuo visuomet vaikų apspisto dramblio, bet ir ten vykusion Knygų mugėn įsisukau, nes nuo pat vaikystės buvau tikras knygius. Tuomet ir įkalbinau tėvus nupirkti “Keturis brolius” – vieną pirmųjų serijos “Pasaulio pasakos” knygų, skirtą gruzinų – taip sovietmečiu vadinti kartvelai – tautosakai. Užbūrė baugštokos pasakos apie divus – mūsiškių nelabųjų kaukazietiškus giminaičius, bebaimius čabanus (piemenis) bei kalnų aukštybėse įsitaisiusius kišlakus (kaimus).
Tad galėčiau drąsiai teigti, kad pastaruosius keliasdešimt metų esu Sakartvelo/Gruzijos fanas nuo pat vaikystės. Įspūdžius gerokai praturtino Mama, dar jaunystėje turistavusi Sakartvele/Gruzijoje, vėliau apsilankiusi Tbilisyje sovietmečiui einant link dėsningos pabaigos. Iki šiol pamenu Mamos pasakojimą apie atsigaivinimą Tbilisio vyninėje: karštą dieną nulipusi į rūsyje įsikūrusią vyninę, paprašė atsigerti. “Tokiai gražiai merginai įpilsiu atsigerti nemokamai”, – specifiškai tardamas rusiškus žodžius, vyninės šeimininkas pripylė pilną ragą šalto vyno, kurį Mama neapdairiai išgėrė visą. “Dar nori?”, – klustelėjo šeimininkas, ir negavęs neigiamo atsakymo, pripylė dar vieną ragą. Išlenkusi antrąją dozę, Mama dar sugebėjo išlipti laipteliais laukan, ir atsisėdusi ant suoliuko, susiprato, kad kelionė bent vienai dienai atidedama, nes tik vakarop galvoje prašviesėjo.
Šioje nuotraukoje – tiltas per Tbilisyje vingiuojančią Kuros upę. Nuotraukoje publikacijos pradžioje – XVI-XVII a. Ajanuri pilis Aragvio slėnyje.
Pasakojimą apie rizikingą Mamos kelionę pas sovietų imperijos užkaboryje rekrūtavusį būsimą vyrą, t.y. manąjį Tėvą (tokiu jis dar tik taps, o kol kas kremta sausą ir neskanią sovietinės kariaunos rekrūto duoną) būtinai jums parengsiu, nes nuotykių – ir juokingų, ir nelabai – Mama patyrė ne vieną. Dabar gi nusikelsime į labai artimą tai kelionei laikotarpį, nes dairysimės į gero pusšimčio metų senumo vaizdus Sakartvele ir jo sostinėje Tbilisyje. Apie saulėtos Kaukazo šalies šiandieną rasite daugybę publikacijų internete, rasite ir ne itin linksmus vaizdus apie apleistas sanatorijas, kadaise lūžusias nuo plūstančių atvykėlių, pasiryžusių palopyti sveikatos spragas. Kelionę praeitin, kaip jau įprasta, dalinsime į dvi dalis: viena bus prenumeratoriams, radusiems porą eurų akiračiui plėsti, kita – taupiesiems, pamėgusiems tegul ir lakonišką bei neišsamų, bet nemokamą turinį.
Sakartvelas/Gruzija šimtmečius žavi atvykėlius pasakiškomis panoramomis, kalnų papėdėje prigludusiais kaimeliais, bet labiausiai – žmonėmis. Nuotraukoje matom Gergečio kaimą dainose, padavimuose ir legendose minimo Kazbeko kalno papėdėje. Sovietmečiu “Kazbek” buvo bene populiariausia papirosų rūšis.
Krikščionybė Sakartvelan/Gruzijon atėjo tūkstančiu metų anksčiau, nei Lietuvon. Nuotraukoje – XI amžiaus katedra nedidukame Mcchetos mieste.
Kartvelų meno tradicijos siekia glią senovę, o nuotraukoje matome dekoratyvinį reljefą “Rustavelio aikštės” metro stotyje Tbilisyje.
