Besidairydami Knygų mugės aruoduose, vakar menkokai pasidomėjome statistiniais šiųmečio renginio duomenimis, o jie linkę metai iš metų progresuoti. Antai, pastarajame renginyje dalyvavo virš trijų šimtų dalyvių – tuo netenka abejoti, mačius bene dvidešimties šalių vėliavas “Litexpo” prieigoje – surengta virš pusės tūkstančio renginių (pristatymų, diskusijų ir pan.), o lankytojų-knyginėtojų skaičius gerokai perkopė penkias dešimtis tūkstančių. Senajame “Litexpo” pastate (nors nėra jis toks ir senas, nei pusšimčio metų dar nesulaukęs) surengta puiki muzikinė fiesta, įveiklinusi į kadaise Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje buvusią kino salę. Mugę parėmė daugybė solidžių partnerių, tačiau ir lankytojams teko mokėti nuo dešimties iki keliolikos euriukų (priklausomai nuo apsilankymo dienos) už bilietus. Lankydamasis mugėje sekmadienį – tokia sau pasidovanota gimtadienio dovana – bent jau aš pasigedau tvarkos automobilių parkavime: mokami “Litexpo” parkingai pilni, tad atvykusieji nukreipiami į nemokamą parkingą “Litexpo” prieigoje, kuriame eismas bei tvarka neprižiūrimi – kam čia rūpintis, jei pinigų nerenki?.. Berods, pristigta padorumo…
Kaip ten bebūtų, “Litexpo” kolektyvas sukaupęs solidžią patirtį renginių organizavime, tad lankytojais rūpintasi nuoširdžiai: veikė kavinė, kurioje galėjai smagiai dairytis pro langus į “Litexpo” kiemą, skaniais patiekalais vaišino erdvi valgykla, jokių grūsčių rūbinėse, nebloga tvarka sanmazguose. Nepastebėjau nei besimėtančių šiukšlių ar tuščių kavos puodelių, nei stumdymosi tarpduriuose, mat bandyta kontroliuoti gausaus knyginėtojų būrio judėjimą. Drąsiai būtų galima rašyti organizatoriams aukštą įvertinimą ir giedoti ditirambus, jei ne nevykusi kliurka parkavimo reikaluose. Belieka tikėtis, kad kitąmet bus rūpinamasi ne tik gaunamais už parkavimą pinigėliais, bet ir atvykusiųjų saugumu. Na, o mums jau laikas nusimesti drapanėles rūbinėje, ir nerti į paviljonus, vakar likusius už dėmesio (ir objektyvo) ribų.
Ūžia-gaudžia vaikų literatūrai paskirta salė, kurioje buvau maloniai nustebintas mažiesiems sugalvotų atrakcijų.
Knygų vaikams autoriai vos spėja dalinti autografus gausiam mažųjų skaitytojų būriui.
Mažiesiems knyginėtojams ir jų tėveliams yra galimybė atsipūsti edukacijose.
Nebe sovietiniai laikais, kai tekdavo “medžioti” geresnius leidinius vaikams – šiandieną jų nors sunkvežimiu vežk.
Jau netrukus autoriai pasakos apie savuosius kūrinius reikliai jaunajai auditorijai.
Dar viena laisvalaikio edukacinė erdvė interaktyviems mažųjų knyginėtojų užsiėmimams.
Retesni leidiniai pristatomi solidžiuose stenduose, nepamirštant europinių simbolių.
Puiku, kai lieka erdvės ne vien prekybai knygomis, bet ir edukacijai bei žaidimams.
Vos spėja savajam stende suktis produktyvus knygų vaikams autorius Vytautas Račickas.
Vaikų literatūros paviljone suskaičiavau bent kelias erdves bendravimui, edukacijai, žaidimams, atsipalaidavimui, ramesniam pokalbiui.
Jei sovietmečiu leidyklos varžėsi leidinių tiražais, siekusiais pusšimtį tūkstančių ir daugiau, tai šiandieną kokuruojama turiniu, kokybe, originalumu.
Atsisveikindami su vaikų literatūros paviljonu, pasidairom į erdvų šalia įėjimo įsikūrusį stendą, it magnetas traukiantį knyginėtojus bei žioplinėtojus.
Visai prie pagrindinės salės durų įsikūręs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stendas, siūlantis literatūrą išsprususiam skaitytojui.
Leidinius prižiūrintis knygininkas vos spėja konsultuoti ir patarti stendą apspitusiems lankytojams.
Jokia nuotrauka neperteiks nuolat judančią knyginėtojų gausą ir daugybę skvarbių žvilgsnių, knygų stirtose ieškančių būsimo grobio.
Pasilypėsim laiptais į antrą aukštą, link salių diskusijoms bei renginiams, kad galėtume pasidairyti į nenurimstantį knygų pasaulio ermyderį.
Knygų mugė šiemet driokstelėjo daugiau nei puse tūkstančio renginių, diskusijų, pristatymų ir kitų atrakcijų.
Darsyk metam žvilgsnį į salę nuo laiptų – už nugaros besišnekučiuojantys estai paslaugiai stabteli, ir net nenustumia mus – tuomet einam pirmyn.
“Vaga” nestokoja idėjų, išradingai ir originaliai apipavidalindama savąjį stendą.
Iš tolo krinta į akis skambus “Alma Littera” užrašas – “Lietuvių autorių literatūra” – nes dažnas leidėjas ėmęsis “specializuotis” verstinėje.
Gerai prisimindamas sovietmečio leidinių poligrafinę kokybę – tuomet solidesnius albumus spausdino Rytų Vokietijos arba Vengrijos spaustuvės – nuoširdžiai džiaugiuosi aukštą spausdinimo kultūrą įvaldžiusiomis lietuvaičių spaustuvėmis.
Kaip ir dera galiūnui – šįkart ne miško, o leidybos – “Briedis” lankytojus pasitinka išdidžiai pakėlęs galvą – reklaminę iškabą.
“Briedžio” knygininkai ramiai stebi aplink šmirinėjantį šniukštinėtoją – jūsų nuolankų gidą (šįkart – ne Lietuvos praeityje, o knygų mugėje).
Nenoriu nepelnytai pagirti, bet knygų gausa “Briedis” lenkia dažną leidyklą – net apie pragarą knygas siūlo…
Būdamas VISI/VGTU studentu, galėjau tik pasvajoti apie tokią mokslo ir edukacijos leidinių gausą, nes mokėmės iš nykių ir persenusių vadovėlių.
Dažnas knyginėtojas renkasi neskubėdamas: atsakingai pasklaidydamas, nes leidinių kainos kartais kandžiojasi.
Ir didžiojoje salėje randu leidinius, kuriuos nedvejodamas susišluočiau į krepšį visus, jei tik piniginė leistų.
Štai ir kaltininkas manojo jaudulio, kad viską niekaip neįpirksiu – prasmingas knygas leidžiantis Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Kuriam laikui prisišliekim prie kolonos atsipūsti, o kelionę Vilniaus knygų mugėje pratęsim netrukus, gi šįkart mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
