1964.08.14, penktadienis
Šeštą valandą ryte prabudome garlaivio denyje įsirengtame guolyje iš palapinių, miegamųjų maišų ir antklodžių. Laivo gilumoje ritmingai ūžė galingas motoras. Šis laivas 1939 metais pastatytas Vokietijoje, karo metu vežiojo ginklus ir šaudmenis, o dabar raižo Juodąją jūrą 25 km/val. greičiu, vežioja poilsiautojus, kai kuriuos krovinius. Jo ilgis – apie 150 metrų, gali gabenti 4-5 tūkst. tonų krovinių.
Jūra buvo rami, nuklota mažomis bangelėmis, bėgančiomis pro šalį ir tolstančiomis kartu su laivo palikta putoto vandens juosta. Septintą valandą denio keleiviams teko palikti guolius ir užsilipti ant suolų, kol vienas jūreivis su gumine žarna plovė medinį denį. Aštuntą valandą atplaukėme į rūkstančiais kaminais „pasipuošusį“ Novorosijską. Išsiskirstėme laive po visus kampus, jeigu būtų tikrinami bilietai (po 4,8 rublio), nes mes juos pirkome tik iki šios vietos, o išlipti ketinome Suchumyje. Po valandos išplaukę, netrukus užsukome į Tuapse, jau vakare pasiekėme Sočį, o kitos dienos ankstų rytą atplaukėme į Suchumį.
1964.08.15, šeštadienis
Palikę garlaivį, patraukėme į autobusų stotį, kad palikti kuprines, ir po to nusipirkti maisto bent septynioms žygio dienoms, sužinoti kaip išvykti į kalnus. Tad teko gerokai pavaikščioti Suchumio gatvėmis. Bet šis žinomas kurortas kiek nuvylė, – miestas nebuvo gražus, neturėjo senų arba įdomių naujų statinių. Visas jo grožis buvo krantinėje ir poroje parkų, kur augo visą laiką žaliuojančios palmės, žydinčios magnolijos, kitokie mus nematyti medžiai, krūmai, gėlės. Aplankėme ir turgų, kuris buvo daug judresnis ir triukšmingesnis nei Lietuvoje. Čia daugiausia buvo įvairių vaisių išdėliotų ant stalų, ant žemės ir visur kur įmanoma. Akį traukė krūvos obuolių , kriaušių, persikų, abrikosų, slyvų, pomidorų, arbūzų, kukurūzų, paprikos, aivos bei kizilo uogų, įvairų mums nežinomų vaisių ir uogų. Tamsiaplaukiai gruzinai ir gruzinės vienas kitą perrėkdami siūlė savo prekes.
Apie 12 val. priemiestiniu autobusu išvažiavę iš miesto, užsimetėme beveik 30 kg sveriančias kuprines ir karštos saulės kepinami patraukėme akmenuotu kalno šlaite iškirstu keliu. Kairėje kelio pusėje aukštyn kilo 10-40 m aukščio kalkakmenio siena, virš kurios prasidėjo mišku apaugęs kalno šlaitas. Kelio dešinėje žemyn leidosi status skardis, o dar žemiau putodama šniokštė Mačaros upė. Netrukus mus ėmėsi pavėžėti sunkvežimiu vienas gruzinas. Pavėžinęs apie trisdešimt kilometrų, pareikalavo sumokėti po rublį, kuriuos sumokėjome nesiginčydami. Tiesa, vežė jis šauniai, kaip įprasta kalniečiams – mašina beveik nemažindama greičio prieš posūkius ir tunelius skriejo pirmyn, kartais vos per pusmetrį nuo bedugnės krašto.
Kelias palei upę palaipsniui kilo aukštyn, o abiejose jo pusėse kilo neaukšti mišku apaugę kalnai. Per kelią iš tarpukalnių putodami bėgo nedideli upeliai. Platesnėse slėnių vietose, kas 7-10 km buvo įsikūrę skurdoki kaimeliai su medinėmis trobomis. Jos buvo aptvertos tvoromis už kurių augo kukurūzai, tabakas, daržovės, vaismedžiai. Pavėsinėse džiūvo tabako lapų girliandos. Kiemuose ir ant kelio vaikščiojo baltos arba deglos kiaulės. Kaip tikros kalnietės jos buvo liesos, apžėlę ilgais šeriais, turėjo dideles galvas ir ilgus snukius. Ant kaklų joms buvo uždėtas savotiškas trikampis iš trijų surištų kartelių – turbūt tam, kad nelandžiotų per tvoras į daržus ir sodus. Kiaulės, kaip ir kiti kalniečių galvijai bei paukščiai visai nebijojo pravažiuojančių mašinų. Jos turėdavo sustoti ir palaukti kol per kelią neskubėdami pereis šie gyvūnai.
Nuvažiavę nuo Suchumio apie pusšimtį kilometrų, prie akmenuoto upelio sustojome nakvynei. Jo krantuose augo lazdynai, graikiški riešutai, įvairūs nepažįstami medžiai ir krūmai. Vaikščioti po tokį mišką nebuvo malonu dėl gausių dygliuotų krūmų ir vijoklių. Gervuogių stiebai kilo aukštyn gal keletą metrų ir buvo aplipę didelėmis uogomis, kurių mes prisivalgėme iki soties. Vakare iš vienos senos armėnės pirkome pieno po 50 kapeikų už litrą, bet netrukus nešėme jį atgal, nes buvo skiestas vandeniu. Vietoje jo pripylė rūgštaus pieno. Dar prisistatė vienas gruzinas reikalaudamas keliauti iš čia, esą netoli yra parduotuvė, o jis yra sargas. Mes paprašėme ateiti arčiau pasikalbėti, bet jis nepanoro ir nuėjo sau. Pagaliau naktį kažkoks didelis šuo iš po palapinės nusinešė apie puskilogramį mūsų sviesto.
1964.08.16, sekmadienis
Baigiant pusryčiauti , atvažiavo krovininis taksi vežantis turistus į bazę, esančią Gencviši kaime, kur prasideda ir baigiasi turistiniai maršrutai kalnuose šiaurinėje kalnagūbrio pusėje. Kasdieną į šią bazę atvyksta ir išvyksta daugybė planinių turistų keliaujančių didelėmis grupėmis kartu su instruktoriais ir vedliais. Žygio pradžioje kasdien jų sutikdavome bent po šimtą. Mes manėme esantys žymiai pranašesni už juos, nes keliavome be vedlio, mūsų maršrutas buvo daug sunkesnis ir ilgesnis, nešėme sunkias inventoriaus ir maisto prikrautas kuprines.
Važiuojant į Gencviši ir palaipsniui kylant į kalnus, aiškiai matėsi kaip keičiasi kraštovaizdis ir augalija. Juo toliau tuo kalnai darėsi aukštesni, statesni, o jų viršūnės tapo nuogos ir uolėtos. O už jų dar toliau vis labiau ryškėjo dangų remiančios, snieguotos, dažnai į debesis panirę didžiosios Kaukazo kalnų viršūnės. Mačaros upės slėnis pradžioje buvęs gana platus, vėliau vis siaurėjo, drumzlinas upės vanduo darėsi vis skaidresnis. Kito ir miško medžių sąstatas – vietoje tropinių medžių vis dažniau matėsi liepos, alksniai, pušys, o dar aukščiau augo vien eglės. Kaukaze dar vyksta ir vulkanizmo reiškiniai. 1963 metais čia buvo gana stiprus (epicentre – apie 8 balų) žemės drebėjimas, kurio padarinius – keletą apgriuvusių arba suskeldėjusių plytinių namų pakeliui matėme ir mes. Kita vietinė stichija yra dažnai patvinstančios kalnų upės, kurių vanduo gali staigiai užlieti pakrantes, todėl namai prie upių statomi ant polių. Kokia milžiniška būna patvinusios upės jėga, matėme išvydę sugriautą apie 150 metrų ilgio medinį tiltą. Važiuojant mūsų mašina ne sykį pavėžėjo iki gretimų kaimų vykstančius šventiškai apsirengusius kalniečius – moteris ir vyrus. Kai kurie jų vežėsi deguonies maišus pripildytus gruziniškos naminės degtinės.
Atsiskaitę su vairuotoju, pagaliau pradėjome žygį pėsčiomis. Aukštyn kildami takeliu palei šniokščiantį upelį, priėjome turistų prieglobstį Južnij Prijut, kuriame buvo apie dešimt palapinės tipo medinių namukų. Iki čia kartu su mumis ėjo du gruzinai – vienas kalnietis ir milicininkas. Kalnietis papasakojo, kaip jis pavasarį kalnų perėjoje po uola rado žmogaus griaučius su išlikusiais dokumentais. Tai buvo karo metu žuvęs karys iš Jerevano. Griaučius išvežė laidoti ten gyvenę kario artimieji. Kaip vėliau sužinojome, kartu su mumis ėjęs milicininkas buvo turistų vedlių būrio viršininkas. Vedliai lydi turistų grupes per kalnų perėjas, taip pat sulaiko ir gražina grupes neturinčias instruktorių arba specleidimų. Mums kažkaip pasisekė viso to išvengti.
Nuėję apie 15 km, nakvynei apsistojome kalnų piemenų trobelėje. Šalia stovėjo dar viena mažesnė medinė lūšna ir pora iš akmenų įrengtų aptvarų gyvuliams. Piemenų nebuvo. Trobelės viduryje buvo iš akmenų sukrautas ugniakuras, o pasieniais – lentiniai gultai, ant kurių mes ir apsinakvojome. Be mūsų stovykloje buvo ir trys liesos ilgasnukės kiaulės laisvai lakstančios aplinkui arba miegančios greta esančiame garšvų tankumyne. Viena jų įsidrąsinusi pačiupo mūsų plastmasinį puoduką ir nusinešė į žolių tankmę. Neįprastai greitai atėjo naktis. Apie septintą valandą saulė pasislėpė už kalnų, šešėlyje likęs slėnis paskendo prieblandoje, o dar už pusvalandžio visai sutemo. Tuo pat metu padriki debesys nusileido į slėnius bei tarpeklius užpildydami juos tirštu šaltu rūku, o virš jo įsirėmę į žvaigždėtą dangų kilo baltos kalnų viršūnės.
1964.08.17, pirmadienis, Nacharo perėja (2880 m)
Kėliau ketvirtą valandą, nes man teko eilė budėti ir virtį kavą prieš pirmą rimtą išbandymą – Nacharo perėją. Pradėjus švisti, pažadinau visus. Po kavos ir sumuštinių, vingiuotu ir akmenuotu taku ėmėme kilti į kalnus . Po valandos pasiekėme aukštikalnių pievą, kurioje ganėsi apie trisdešimt mažaūgių kalnietiškų karvių. Netoliese stovėjo iš akmenų sukrauta lūšna bei aptvaras gyvuliams. Pagyvenusi moteriškė ir, matyt, jos dukra melžė karves. Mus pasitiko du dideli šunys, pasirodė ir trobelės šeimininkas. Kaip sužinojome, jis su šeima vasaromis kalnuose gano savo ir kaimynų karves, veršiukus, avis. Gyvulių augina tiek, kiek gali jų išmaitinti. Čia buvusios 26 karvės, apie 20 veršiukų, trys avys, arklys bei keliolika kiaulių buvo trijų šeimininkų nuosavybė. Atsisveikinę su piemenimis, patraukėme į kalnus.
Buvo įdomu stebėti, kaip kalnuose prasideda diena. Pirmiausia, pašviesėjusio dangaus fone išryškėja tamsios kalnų viršūnės, kurios netrukus ima rausvėti, nors aplinkui dar tamsu. Gana greit jų spalva tampa šviesiai gelsva, o po to jų sniegynuose suspindi pirmieji saulės spinduliai. Saulės apšviestai zonai slenkant žemyn, nutįsta kalnų šlaituose esančių uolų šešėliai, o jai pasiekus mišką, saulės spinduliai nuauksina eglių bei pušų viršūnes. Vos tik spinduliai nuslysta į slėnį, jame iki tol ramiai ilsėjęsi debesys tarsi atbunda, ima suktis verpetais, bei pamažu kyla aukštyn. Kildami jie tirpsta, o kai pakyla į viršų, iš jų lieka tik maži kuokštai besisukiojantys apie snieguotas viršūnes.
Kylant į perėją upelis šalia kurio ėjome sumažėjo, o vėliau ir visai išnyko po uolomis ir akmenimis, tik pritilęs jo šniokštimas dar buvo girdėti. Kopimas į perėją trūko 6,5 val. Kas valandą stodavome pailsėti. Kopėme stačiu akmenuotu šlaitu apaugusiu aukštomis alpinėmis žolėmis, mirgančiomis įvairiaspalviais žiedais. Vos pastebimas takelis, kuriuo pradžioje ėjome, tai atsirasdavo tai vėl dingdavo. Kopėme zigzagais. Žolė buvo rasota, slidi, todėl statesnėse vietose teko ropoti keturiomis kabinantis už kupstų. Nuovargis kaustė kojas, sunkios kuprinės traukė žemyn, o mes kilome vis aukštyn į perėją, kuri iš apačios atrodė artima, o dabar tarsi sustingo vietoje. Praeina minutė, dešimt, pusė valandos, nuo skruostų ir nosies laša prakaitas, ir atrodo, kad kitam žingsniui nebeužteks jėgų. Apie nieką negalvoji ir matai tik priekyje žengiančio kojas ir girdi jo sunkų kvėpavimą. Stengiesi ir pats įkvėpti daugiau oro, bet jo vis trūksta. Pagaliau sustojame trumpam poilsiui, sėdamės ant akmenų nenusiėmę kuprinių ir jaučiame malonumą, kurį sunku nusakyti. Tik po minutės kitos imame kalbėtis, atsileidžia pečių ir kojų raumenys. O dar po kelių minučių vėl pakylame, nes nuo sniegynų darosi šalta, be to reikia skubėti, kol sniegas neištižo. Kurį laiką nuovargio nejuntame, bet netrukus kojos vėl tampa tarsi švininės, vėl imame skaičiuoti žingsnius. Taip kopiant praėjo dar kelios valandos, iki perėjos liko nebetoli. Stojome dar vienam poilsiui, čiulpėme gabalinį cukrų, Jonas padalino po plytelę šokolado. Netrukus pasiekėme aštriomis uolomis nusėtą perėją, tarsi balnas išlinkusią tarp dviejų kalnų viršūnių. Nuo čia į abi puses atsivėrė nuostabūs vaizdai, puolėme fotografuoti, o po to valgyti, nes bekopdami gerokai išalkome.
Nuo perėjos leidomės šiaurine puse, todėl nuo pat viršaus mus pasitiko sniegynas. Abu Jonai turėjo ledkirčius ir leidosi pirmieji, o mes tik stebėjome juos. Bet netrukus ir visi likusieji ėmėme leistis gana stačiu ir slidžiu šlaitu. Pradžioje pirma išmušdavome sniege duobutes kojoms, bet netrukus įsidrąsinome, ėmėme tarpais bėgte bėgti, tarpais čiuoždavome žemyn, kulnais bandydami įsikirst ir taip mažinti greitį. Taip leidžiantis teko šliaužti ir pilvu, o kojos peršlapo iki kelių. Pasiekę sniegyno apačią, apsiavėme sausomis kojinėmis, kiek pailsėjome. Nors tolesnis nusileidimas buvo spartus, vargino jis nė kiek ne mažiau. Visą laiką šokinėjome akmenimis saugodamiesi nepaslysti ar per daug neįsibėgėti. Nuo to kojos labai įskausdavo ir nebeklausydavo. Po trijų valandų leidimosi kalno šlaitas pasidarė lėkštesnis, atsirado vingiuojantis takelis, žemaūgiai kadagiai, tujos, rododendrai. Dar žemiau jau augo medžiai, o abipus tako pasirodė uogomis aplipęs avietynas, kuriame mes ilgai ir godžiai „vaišinomės“.
Kiek paėję mišku ant upelio kranto sustojome nakvynei. Po sočių pietų lepinomės saulėje, skalbėmės, tvarkėmės, apžiūrinėjom apylinkes. Kiek žemiau buvo įsikūrę piemenys čerkesai, ganantys apie 400 kolūkio karvių. Kaip sužinojome, čionykščiai gyventojai neturi tokių privilegijų kalniečiai gruzinai. Mat šiapus Nacharo perėjos yra jau nebe Gruzija, o Rusijai priklausantis Stavropolio kraštas, Čerkesų autonominė sritis. Čia kolūkiečiai gali laikyti tik po vieną-dvi karves, vieną arklį, keletą avių ir kiaulių. Vasarą piemenys gano karves alpinėse kalnų pievose, o žiemai gena žemyn į slėnius už 60 km, kur būna prišienauto šieno. Piemenų žodžiais čionykščiai kalnai ir miškai turtingi žvėrimis. Čia gyvena meškos, vilkai, stirnos, lapės, barsukai, o kalnuose ganosi kalnų ožiai – turai, gemzės. Piemenys dėvėjo odines liemenes, ilgus odinius batus, kailines skrybėlės formos kepures, o prie šono makštyse kiekvienas nešiojo peilį. Jie padovanojo mums pakelį „machorkos“, nes nebeturėjome rūkalų. Vakare užsikąsdami lašiniais gėrėme juodą saldžią kavą, po to ilgai sėdėjome prie liepsnojančio laužo, per „radijuką“ klausėmės muzikos ir kalnų upelio šniokštimo. (Tęsinys netrukus.)
Dėkojame gerbiamam Petrui Bluzmai už sutikimą publikuoti atsiminimus.
