1964.08.18, antradienis
Miegojome ilgai, nes šiandieną ketinome žygiuoti tik iki Džampakolo perėjos, kad kitą dieną ją šturmuotume. Po vakar dienos visas kūnas atrodė tarsi sudaužytas. Bet iškeliavus viskas pasitaisė. Eidami regėjome įstabų vaizdą – saulės spindulių sujudinti ir nuauksinti slėnio debesys pakilę aukštyn tarsi „atpjovė“ spindinčias kalnų viršūnes, kurios, atrodė, plaukia danguje ant debesų plausto. Puolėme fotografuoti, bet mano aparate užsikirto fotojuosta, o kol aš ją sutvarkiau, debesys jau išsisklaidė.
Po valandos ėjimo pasiekėme mineralinio vandens šaltinius. Čia radome ir grupę turistų, kurie kūreno laužą šildydami mineralinį vandenį specialiai tam pastatytoje vonioje, kurioje paskui maudėsi. Mes pasitenkinome ragaudami iš po akmenų besiveržiantį, putojantį, sieros vandeniliu kvepiantį mineralinį vandenį Narzaną. Visai šalia gurgėdamas veržėsi dar vienas mineralinis šaltinis, bet jame vanduo buvo rūgštoko skonio ir žinomas Boržomio vardu. Žygiuodami toliau užtikome avietyną ir prisivalgėme uogų. Dar vėliau takeliu palei sraunų upelį pasukome aukštyn link perėjos. Kai miškas baigėsi, akmenuotame slėnyje sustojome pietums. Kol jie virė, išsimaudžiau lediniame upelio vandenyje.
Nakvynei sustojome po didele pasvirusia uola, kuri mums teikė užuovėją ir pastogę. Vos spėjus įsikurti, dangų aptraukė debesys, pradėjo lyti. Pūtė žvarbus vėjas, darėsi šalta, o rūkstantis laužas menkai šildė, – nuo jo dūmų visi ašarojome. Skubėjome statyti palapines ir, išgėrę mėlynių kompoto, lindome į miegmaišius. Turėjome du išardytus miegmaišius prie kuriu iš viršaus buvo prisiūtos antklodės, taip kad abiejuose tilpo po tris žmones. Bet toks perdarytas miegmaišis trims buvo mažas, – norint apsiversti ant kito šono, tą daryti tekdavo visiems kartu. Nors gulėjome apsirengę, miegoti buvo šaltoka, pro palapinės šonus sunkėsi drėgmė. Bet labiausia troškome, kad rytoj nelytų ir galėtume kopti į perėją.
1964.08.19, trečiadienis, Džampakolo perėja (3780 m)
Pakilome švintant ir 7.30 val. iškeliavome. Lietus nebelijo, bet buvo gausi rasa. Einant radau keletą didelių šliužų, – jie buvo stori kaip dešrelės ir vos išsitekdavo delne. Kalno šlaituose gausiai augo ir žydėjo įvairių rūšių perkūnropės. Bekylant link perėjos pamatėme, kad iš žemiau esančio slėnio mus besivydamas sparčiai šliaužia baltas debesis. Jis tarsi gyvas kilo slėniu aukštyn aplenkdamas kalnų iškišulius ir aukštas uolas. Nespėjome pakilti nė 100 m, kai jis mus pasivijo ir uždengdamas viską aplinkui, apglėbė šaltu glėbiu. Bet greitai sušvitusi saulė tarsi suplėšė debesį į gabalus, kurie akyse tirpdami kilo aukštyn. Taip kartojosi keletą kartų kol mes pakilome beveik iki pat sniegynų. Iki jų kopėme didžiule ledynmečio morena sudaryta iš rausvo granito nuolaužų. Artėjant prie sniegyno, saulės nušviesti kalnai bei slėniai, rodos, darėsi vis ryškesni. Šniokščiantis upelis kopiant vis mažėjo, kol galiausiai pasislėpęs po akmenimis visai nutilo. Aplinkui stojo didinga snieguotų kalnų tyla. Nenorėdami jos trikdyti, mes irgi tylėjome. Staiga, tylą nutraukė garsus paukščių riksmas, – tli-tly-tly-tlyyy…, kurį iš skirting pusių kartojo aidas, – tad atrodė, kad klykia visi kalnai. Apsižvalgęs žiūronais, ant uolų keteros pastebėjau ir triukšmo kaltininkus – keturis kalnų tetervinus arba keklikus, kurie tupėjo vietoje ir vis kartojo skardų klyksmą.
Pasiekę sniegyną ir suvalgę po plytelę šokolado, vėl kopėme aukštyn. Netrukus sniegyno šone kylančiose uolose išgirdome riedančius akmenis. Pažvelgus per žiūronus, mano širdis apmirė, – mačiau būrį kalnų ožių – turų. Iškėlę gumbuotus lenktus ragus, jie kaip statulos stovėjo uolų viršuje ir žiūrėjo į mus. Suskaičiavau aštuonis turus. Mano bendražygiai kopė toliau, o aš dar ilgai gėrėjausi kalnų gyventojais. Nebetoli nuo perėjos būdami beveik keturių kilometrų aukštyje ėmėme jausti kalnų ligos požymius, – visi dažnai kvėpavome, smilkiniuose tvinksėjo, Jonui St. svaigo galva. Bet kopiant toliau visa tai praėjo. Kai pagaliau įtempę paskutines jėgas pasiekėme perėją, dangus vėl apsiniaukė, pradėjo snigti ir darėsi šalta. Iš po akmenų krūvos ištraukėme skardinę su paskiausiai čia buvojusių turistų rašteliu. Pasirodė, kad tai buvo Leningrado turistai apsilankę čia prieš savaitę. Mes išėmėme jų raštelį ir palikome savąjį.
Pasistiprinę dešra ir medumi, pradėjome sniegynu leistis žemyn. Apačioje, kur baigėsi sniegynas, mėlynavo kalnų ežeriukas. Žemiau jo buvo status akmeningas šlaitas. Juo apie valandą leidomės etapais, – po vieną, kad neužritintume akmenų žemiau esantiems. Po to dar dvi valandas leidomės stačiu, bet jau žolėtu šlaitu, kol pagaliau pasiekėme upelį. Buvome labai išvargę, tad dar po valandos sustojome stovyklauti netoli nuo alpinistų stovyklos. Dangus nuskaidrėjo, mėgavomės saule. Abu Jonai nuėjo į alpinistų stovyklą norėdami nupirkti maisto, kurio mažai beturėjome. Bet stovyklos sandėlininkas gruzinas pareiškė, kad pinigai jo nedomina. Teko dovanoti jam bonkutę spirito, kurio mums beveik neliko. Tuomet gruzinas nemirktelėjęs davė mums visko: duonos, kondensuoto pieno, konservų, sviesto, cukraus.
1964.08.20, ketvirtadienis
Gerai išsimiegoję saulei jau kepinant patraukėme žemyn. Bet pasiekę Kubanės upelį, pradėjome juo kilti, kad priartėtume prie Chatiu –Tau perėjos. Ji turėjo būti sunkiausia ir pavojingiausia mūsų žygio dalis, nes nuo perėjos žemyn teks leistis supleišėjusiais Elbruso ledynais. Nuėję apie aštuonis kilometrus, prie upelio sustojome stovyklauti. Buvo karšta, tad išsirengę lepinomės saulėje. Upelio slėnis čia buvo platus, apaugęs tankia žole, kurią šienavo kalniečiai. Šieną jie krovė į nedideles grįžtėmis kryžmiškai perrištas kupetaites, paliekamas čia iki žiemos. Vienas kalnietis atėjo pas mus prašyti vaistų nuo persišaldymo ir galvos skausmo. Sakė, kad serga ir jo draugai, tad pasidalinome savo vaistinėlės vaistais.
Pietus virėme nusileidome prie upelio, o valgėme įsitaisę ant didelių upelio riedulių tarp kurių šniokšdamas ritosi vanduo. Kepinant saulei, buvo malonu jausti šaltus vandens purslus, valgyti riebią košę užsigeriant ją arbata. O svarbiausia, – pavalgius indus užteko trumpam nuleisti į vandens srovę ir jie bematant tapdavo švarūs.
Po pietų paskutiniais muilo likučiais skalbiau drabužius. Po to trise ėjome fotografuoti netoli esančio 15-20 m gylio tarpeklio, kurį uolose išgraužė mūsų sraunusis upelis. Vakare saulės spinduliai greitai nuslydo uolėtais slėnį supančiais kalnais ir viskas paskendo sutemose. Netrukus pakilo mėnulis ir jo balzgana šviesa apgaubė kalnus, kurie joje atrodė ypač gražūs, tylūs ir paslaptingi, tarsi pasakoje. Darėsi šalta ir mes sulindome į miegmaišius. Naktį ir ryte buvo stipri šalna.
1964.08.21, penktadienis
Šiandieną iškeliavome vėlai, nes planavome nueiti tik 10-15 km ir apsinakvoti netoli perėjos. Ryški, tarsi liepsnojanti saulė ėmė negailestingai kepinti. Akmenuotu taku palei šniokščiančią Kubanę kilome aukštyn. Vešlias šienaujamas pievas pakeitė siauras akmeningas slėnis apaugęs žemaūgiais kadagiais ir tujomis. Netrukus ant upelio kranto pamatėme keletą geologų palapinių. Užėjus paklausti kelio į perėją, mus maloniai sutiko ir blynais pavaišino geologų šeimininkė. Po to dar kiek paėję, netoli nuo sniegynų sustojome poilsiui. Buvo vidurdienis, atrodė, kad saulės ir spindinčių sniegynų akinanti šviesa tarsi adatėlėmis varsto odą, – tokiame aukštyje ultravioletinė spinduliuotė buvo 30-70 % didesnė negu normali.
Jonas ir Kolia išėjo link perėjos žvalgybon. Merginos išsirengę kepinosi saulėje. O aš paėmęs fotoaparatą patraukiau į netoliese esantį kalnagūbrį. Kopiant aukštyn augalija darėsi vis skurdesnė, pasirodė senas pilis primenančios uolos. Dar toliau atsivėrė vaizdas į saulėje spindintį ledyną, o dar po valandos kopimo pasimatė dvigalvė Elbruso viršūnė.
Kalno šlaitas ir slėnis prie upelio buvo išvarpyti tūkstančiais starų urvų. Čia pirmą kartą pamačiau šiuos juokingus voverės dydžio žvėrelius su trumpa kaip kiškio uodegyte ir mažomis apvaliomis ausimis. Einant artyn, jie šuoliuodavo iki urvelio, atsistodavo ant užpakalinių kojyčių ir sustingę tarsi sargybiniai spoksodavo į besiartinantį žmogų kas keletą sekundžių kartodami čaižiai skambantį pavojaus signalą – pi-pi-pi-pi-pi. Priartėjus per 10-15 m, jie nerdavo į urvelį ir ilgai iš ten nesirodydavo. Stebint žiūronais, buvo matyti, kad starai čia daugiausia maitinosi žolėmis, retkarčiais nutverdami kokį vabzdį. Jų pilkšva spalva taip puikiai derinosi prie čia esančių akmenų spalvos, kad aš dažnai keletą minučių akis įtempęs dairydavausi ieškodamas už keleto metrų pasislėpusio žvėriuko. Be pagrindinio urvo, siekiančio dviejų metrų gylį, starai rausia ir po keletą negilių atsarginių urvelių, kuriuose slepiasi pavojaus atveju. Bet ne visada pavyksta pavojaus išvengti, – stebėjau kaip lenktasparnis greitas plėšrus paukštis (galbūt sakalas) beskrisdamas nutvėrė ir nusinešė nespėjusį pasislėpti starą. Vietomis jų urvų ir išraustos žemės buvo tiek daug, kad atrodydavo tarsi ten būtų dirbama žemė. Bekylant aukštyn iš žolių tankumyno išbaidžiau keturis, o vėliau – dar dešimt kalnų tetervinų, kurie kvaksėdami triukšmingai pakilo kone iš po kojų. Nors uolėta kalvos viršūnė atrodė visai nebetoli, po poros valandų kopimo netekau vilties ją pasiekti ir pasukau šlaitu žemyn.
Po pietų grįžus iš žvalgybos Jonui ir Koliai, mes visi patraukėme link perėjos į jų parinktą nakvynės vietą. Apsistojome nebetoli nuo sniegyno kažkieno buvusioje stovyklavietėje. Joje radome keletą rąstigalių, kurie buvo mums didelis turtas kūrenti laužą, nes miško zona liko toli apačioje. Vakaras buvo giedras, o patekėjęs mėnulis apšvietė didingą dvigalvę Elbruso – aukščiausio Kaukazo kalno – viršūnę iškilusią į dangų tiesiai virš mūsų galvų. Aplinkui matėsi ir žemesnės, bet ne ką mažiau žavingos viršūnės. Po vakarienės Jonas visiems išdalino „karabinus“, parodė kaip daryti „strachovkę“, kaip naudotis alpinistine virve. Rytoj mūsų laukė sunkiausia perėja. (Tęsinys netrukus.)
