Neblėstantį Vingio parko populiarumą nėra sunku paaiškinti, juk puikios akustikos estrada bei erdvi pieva priešais yra puikiausia vieta masiniams renginiams, galbūt vienintelė tokia Lietuvoje. 1960-ų Dainų šventei pastatyta estrada tarnavo ir parodų surengimui, nes Dailės parodų rūmai – dabar Šiuolaikinio meno centras – duris atvėrė 1967-ais, o kitas Vingio estrados konkurentas – Koncertų ir sporto rūmai – atidaryti 1971-ais. Istorija besidomintys netruks prisiminti, kad iki estrados pastatymo įvairios parodos ir renginiai vilniečiams dažniausiai rengti Bernardinų sode, anksčiau turėjusiame keletą pavadinimų: Botanikos, Jaunimo, Sereikiškių. Estrada tvirtai perėmė parodų surengimą bemaž visam 7-am dešimtmečiui.
Kokių gi renginių būta Vingyje? Praėjus vos metams po estrados pabaigtuvių – statybininkams smarkiai skubėjus, estrados vidaus patalpos buvo įrengtos jau po 1960-ų Dainų šventės – Vingio estrada pakvietė į Technikos parodą. Susidomėjimas paroda buvo didžiulis, joje galima buvo išvysti VRES gyvenviete vadintų Elektrėnų maketą, Lietuvos pramonės gaminių eksporto kryptis (jų būta beveik pusšimčio), Vilniaus staklių gamyklos naujausia produkcija, Vingio pašonėje veikusios Elektros suvirinimo įrengimų gamyklos gaminiai, mažagabaritinės ofsetinės spausdinimo mašinos, vilniškės Skaičiavimo mašinų gamyklos įrenginiai – tolimi šiuolaikinių kompiuterių pirmtakai.
1961-ais Lietuvoje vyko Ukrainos kultūros dienos: sovietmečiu būta tradicijos keistis tokiomis kultūrinėmis misijomis, tad Lietuvos artistai bei atlikėjai vykdavo į kitas SSRS respublikas, o šios rengdavo kultūros dienas Lietuvoje. Ukrainiečių komikai-satyrikai Jefimas Beriozinas ir Jurijus Timošenko – Štepselis ir Tarapunka – buvo beprotiškai populiarūs septintajame dešimtmetyje, jų pasirodymuose visados būdavo anšlagas, dažnai rodydavo sovietinė televizija. Savitą stilių susikūrę – vienas kalbėjo rusiškai, kitas – ukrainietiškai – artistai sėkmingai sudalyvavo ir Ukrainos kultūros dienų Lietuvoje 1961-ais metais renginiuose, o vilniškiame Vingio parke jų pasiklausyti susirinko pilna estrada žiūrovų. Artistų karjerai lemiamą įtaką turėjo nepolitkorektiškas – sovietmečio ideologiniais standartais matuojant – dialogas, kurio metu vienas satyrikas pasiguodė kitam nusipirkęs šaldytuvą, tačiau kiek beatidarąs – šaldytuvas vis tuščias. Bičiulis paprotino jį įjungti šaldytuvą kiton rozetėn, kurioje dabar įjungtas televizorius, ir šaldytuvas kaip mat bus pilnas. Pokštas jiems kainavo buvusį pasakišku populiarumą: nuo tol sovietinė televizija Štepselio ir Tarapunkos neberodė…
Šiandieną mūsų namuose kirba visa armija buitinės technikos, sudėtingos elektronikos, o 7-o dešimtmečio pradžioje televizorius buvo retas svečias namuose, nes kainavo brangiai. Nenuostabu, kad 1962-ais Vingio estradoje surengta Rytų Vokietijos elektrotechnikos paroda susilaukė anšlago, juk ji buvo reta galimybe dirstelėti į šiek tiek laisvesnio pasaulio būtį. Vokiečiai gėdos sau nepadarė, atveždami Lietuvon naujausius gaminius, skirtus tiek buičiai, tiek mokslui ar pramonei. Parodą gausiai lankė daugelio Lietuvos įmonių specialistai, nes vokiečiai gerokai pranoko mūsiškius technikos srityje, tad buvo atsiradusi galimybė pabendrauti su parodą atlydėjusiais specialistais, išvysti pažangesnius įrenginius. Turtingesnės lietuviškos įmonėms anuomet galėjo sau leisti įsigyti įrangą ne tik Rytų Europos šalyse, bet ir Vakarų pasaulyje, tad vokiečiai stengėsi pareklamuoti savąją produkciją, tikėdamiesi realių pirkimo sutarčių.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Vingyje buvo surengtas bene vienintelis toks triukšmingas renginys – mažųjų bagių lenktynės. Savitos konsktrukcijos lenktyninės mašinos, primenančios tikro bagio ir kartingo derinį, lėkė vienuolika ratų aplink Vingio estradą, įveikdamos dešimtį kilometrų. Mašinėlėse buvo įrengti motociklų varikliai, tačiau tai nesutrukdė lenktynininkams lėkti net aštuoniasdešimties kilometrų greičiu. Lenktyniavo lietuvių sportininkai bei atvykėliai iš Gudijos bei sovietų imperijos sostinės. Lenktynes laimėjo maskvietis, lietuvis Romas Salmanavičius buvo antras, o stebėjo jas minia žiūrovų, neretai stovėjusi visai šalia varžybų trasos – apie saugumą anuomet na kažin kiek tegalvota. Gamtininkams ėmus protestuoti dėl Vingio parko teršimo išmetamosiomis dujomis bei triukšmu, panašūs renginiai Vingyje nebeorganizuoti.
Skersai Vingio parką einanti gatvė driekiasi nuo pagrindinės Vilniaus transporto arterijos – Geležinio Vilko gatvės – iki pėsčiųjų tilto Žvėryne. Šia, pavadinimo iki šiol neturinčia, Vingio parko gatve sovietmečiu driekėsi Mažasis vaikų geležinkelis. Po Antrojo pasaulinio karo siaurasis geležinkelis, ėjęs per Vingį, tapo nebereikalingas, jis buvo išardytas ne visas – dalis palikta vaikų geležinkeliui. Pastarasis buvo skirtas būsimų geležinkeliečių profesiniam orientavimui ir įgūdžių lavinimui, o kartu buvo ir pramoga vaikams. Geležinkelį valdė patys vaikai ar paaugliai – Vilniaus geležinkelininkų mokyklos auklėtiniai. Vaikai dirbo mašinistais, semaforininkais, budėtojas ir t. t. Iki 1960 m. geležinkelis driekėsi kone per visą Vingio parką. Pradėjus statyti Vingio parko estradą, nemažai geležinkelio demontuota, tačiau dalis, ėjusi nuo estrados iki maždaug ten, kur dabar pėsčiųjų tiltas per Nerį, vaikams tarnavo iki pat 1980 m. Tada, nutarus per Vingio parką tiesti šiluminę trasą, vaikų geležinkelio nebeliko.
Ankstesnės gėlių parodos vykdavo dabartiniame Bernardinų sode: kur gi kitur rengsi tokią parodą, jei pats sodas anksčiau vadinosi Botanikos sodu? 1960-ais Respublikinė gėlių paroda surengta tuomečio Jaunimo sodo paviljone, nes Vingio estrados patalpos dar nebuvo įrengtos, o 1964-ais tokią parodą jau priglobė Vingio estrada. Apsilankyti parodoje skubėjo ne tik vilniečiai, bet ir įvairių miestų apželdinimo trestų darbuotojai, neretai – tituluoti solidžių renginių nugalėtojai. Gėlininkams paroda buvo puikia proga pasigirti savaisiais darbais ir pasikeisti patirtimi, nes jų profesija buvo gerbiama.
Dažniausiai, lyginant su kitais renginiais, Vingis glausdavo sportininkus ir sporto švenčių entuziastus. Pilnutėlė estrada bei jos apylinkės stebėjo išradingą sporto šventę 1964-ais. Olimpiniams metas skirtame renginyje žiūrovai sveikino legendinį boksininką Daną Pozniaką, viršun kilo olimpinė vėliava, o dangų skrodė sportiniai lėktuvai, atskraidinę parašiutininkus. Varžėsi turizmo entuziastai, demonstravę savuosius sugebėjimus gretai pastatyti palapinę ir taip pat mikliai ją išardyti. Visą pievą užėmė jaunieji sportininkai, kūrę masines choreografines figūras, savąjį meistriškumą demonstravo gimnastai, atkaklion kovon stojo jaunieji boksininkai.
Sovietmečiu pompastiška „Žiemos švente“ bandyta rungtis su šimtametes tradicijas turinčiomis Velykomis. 1967-ų vasarį „Žiemos šventei“ pasirinktas Vingio parkas. Estrada atiteko žiūrovams, stebėjusiems fantasmagoriškus pasirodymus: Senis Šaltis – Kalėdų senelio sovietinis plagiatas – atgabentas trikinke, o sovietmečiu sugalvota Senio Šalčio talkininkė Snieguolė atjojo baltu žirgu, lydima raitelių, aprengtų kaip Rusijos carų kariaunos šauliai. Senovinį pabūklą saugojo labiau į rusiškus kareivas, o ne į lietuvių kariūnus panašūs barzdočiai su alebardomis. Šventės programoje būta žirgų lenktynių, o bebaimius slidininkus vilko tokie pat nutrūktgalviai motociklininkai. Drąsesni žiūrovai vėžinti trikinke, lydima iš paskos bėgančių vaikiščių būrio. Išalkusieji ir ištroškusieji vaišinti šašlykais bei alučiu, o sutemus susirinkusieji pamaloninti fejerverkais, nors vargu ar gamtininkai pagyrė tokio sumanymo autorius. Renginio populiarumas buvo toks, kad po poros savaičių jis pakartotas darsyk.
Vokiečiai darbštūs ir nuoseklūs, tad parodas Lietuvoje jie rengdavo ne epizodiškai, o nuosekliai, bandydami įtikinti lietuvaičius pirkti vokišką produkciją. Talkinę kolūkiams rudeniniuose bulviakasiuose gerai žino, koks skirtumas tarp vokiško bulvių kasimo kombaino – jame dirbantys keturi talkininkai turi tik išrinkti pasitaikančius ant konvejerio juostos akmenis – ir klampojimo išvagotu bulvių lauku, nešantis kibirus. 1971-ais Rytų Vokietijos gamintojai surengė Vingio parke žemės ūkio technikos ir įrengimų parodą, kurioje demonstruota visa žemdirbiams aktualių reikmenų gama: nuo darbo kombinezonų iki galingų mašinų bei kombainų. Dvi savaites vokiečiai atkakliai demonstravo savųjų mašinų manevringumą, patogumą, paslankumą, valdymo paprastumą, didžiulius kombainus patikėdami valdyti žavioms vokietėms. Parodon suvažiavo ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių respublikų žemdirbiai. Lietuvaičiai ir vokiečiai kartu papuošė estrados patalpas, kad renginys būtų ne tik įdomus, bet ir estetiškas.
Jei parodas Vingio estrada palaipsniui perleido Dailės parodų rūmams bei Koncertų ir sporto rūmams, tai masinių sporto renginių arenos Vingis neatidavė niekam. 1973-ais parke surengta masinio bėgimo šventė, anuomet vadinta „krosu“. Tarp pusantro tūkstančio bėgikų būta tik dvidešimt dviejų lietuvių, tad atvykėlių būrys buvo itin gausus. Per dieną įvyko net trisdešimt penki startai, varžytasi distancijoje nuo vieno iki aštuonių kilometrų. Minimalus bėgiko amžius ribotas septyniolika metų, o štai „viršutinės ribos“ nubrėžti nesiimta: vyriausiam varžybų dalyviui buvo bemaž aštuoniasdešimt. Pilnutėlė žiūrovų minia emocingai stebėjo bėgimų peripetijas, nes ištvermė anuomet dažniausiai ugdyta ilgais bėgimais, tad dažnas bėgimo fanas dar ir žiūronais apsiginkluodavo aiškesniam vaizdui susidaryti. Lietuviai tose varžybose pelnė vienintelį apdovanojimą: veteranų bėgimą laimėjo Teresė Rapanavičienė.
Sugniaužę kumštelius ir sulaikę kvėpavimą, vaikai spėdavo: peršoks neužkliudęs, ar… Televizija visada transliuodavo Vingio parke vykusias kasmetines tarptautines žirgų sporto varžybas (konkūrus), tačiau įspūdis, nuo žiūrovams skirtos atitvaros stebint išpūstas žirgo šnerves ir įtemptus raumenis, prie jo prigludusį raitelį ir drąsų šuolį, liks neišdildomas atmintyje visų, savo akimis mačiusių varžybas Vingio parke. Žirgų sportas – vienas brangiausių, tad daug aistrų ir malonių emocijų suteikdavusios varžybos – praeitis… Kupiną estradą žiūrovų išvysime 1975-ų vaizdo įraše apie Vingio parke vykusį tarptautinį žirgų sporto konkūrą – šių renginių Vingis niekuomet neperleido jokiai kitai erdvei. Ištvermingesni žiūrovai sustodavo šalia konkūro erdvę ribojusios tvoros, galėdami iš gana arti matyti žirgų ir raitelio judesius prieš kliūtis, gėrėtis žaviu ristūno šuoliu. Apmaudo atodūsių banga nuvilnydavo, kai žirgas imdavo spyriotis ir neišdrįsdavo įveikti kliūtį arba kliudydavo ją. Lietuvaičiai visus konkūro dalyvius dosniai apdalino dailiais tautiškais suvenyrais, o žirgų galvas padabino kaspinais.
Pabuvoti vilniškio Vingio parko praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas ir videoteka.
