1964.08.26, Mestija
Rytas buvo puikus, – slėnio galuose kilo snieguotos kalnų viršūnės, o jo šlaitai buvo apaugę vešliais miškais, pasipuošę rūku. Pusryčiams aš viriau daržovių sriubą. O papusryčiavę mašina išvažiavome į Svanetijos sostinę Mestiją. Siauras vingiuotas kelias buvo iškirstas aukštai kalno šlaite. Vienu šonu mašina beveik visa laiką buvo ties bedugne, o kitu šonu, – vos nekliudė kalno uolų. Be to, kelias buvo labai blogas, pasišiaušęs akmenimis, daugelyje vietų per jį sruvo maži upeliai. Prasilenkti jame mašinos galėjo ne visur. Tiesa, jų per dieną čia pravažiuodavo gal tik 2 ar 3. Slėnyje buvo matyti nedideli kaimeliai su aukštais gynybos bokštais, likusiais nuo laikų, kai kalnų tautelės nuolat kariaudavo. Balkarai, čerkesai, karačajevai, svanetai, čeremišliai, gruzinai, osetinai buvo siundomi vieni prieš kitus. Paskui ilgą laiką vyko karas su Rusija, kol beveik visas Kaukazas buvo užkariautas. Tą priminė ir senasis Ordžonikidzės miesto pavadinimas – Vladikaukazas. Svanetai gyveno vaizdingame, bet atšiauriame aukštikalnių slėnyje prie Ingurio upės. Jie kadaise bene aršiausiai priešinosi užkariautojams, o jų kaimeliai atrodė kaip didelės tvirtovės. Kol nebuvo kelio, tik pėsčiųjų takai, kurie žiemą tapdavo neįveikiami, Svanetija didelę metų dalį būdavo atskirta nuo viso pasaulio. Joje vyravo pirmykštės bendruomenės papročiai, kraujo kerštas.
Atvykus į Mestiją ėmė lyti, pro debesis nebematėme gražiųjų Svanetijos aukštikalnių. Centrinėje miestelio aikštėje, kaip ir visur kitur, lakstė palaidos kiaulės. Aplankėme vietos muziejų, kuriame be keleto senovinių ginklų bei indų daugiau nieko įdomaus nebuvo. Valgykloje kažkodėl vadinamoje arbatine pietavome. Sumokėję po 1,25 rublio gavome po lėkštę charčio sriubos ir tradicinį patiekalą “saul“ – keptą paplotį su mėsos įdaru. Šiuose valgiuose buvo tiek aštrių prieskonių, kad mes vargiai įveikėme sriubą ir suvalgėme tik po pusę papločio. Po to dengtu krovininiu taksi važiavome iki Kalos kaimelio, kurį pasiekėme jau temstant. Vis dar lijo. Apsistojome mokykloje. Be mūsų čia nakvojo keletas turistų iš Dniepropetrovsko.
1964.08.27, Lat-Pari perėja (2700 m)
Į Lat-Pari perėją, kuri buvo laikoma lengva, išėjome trise. Žygio vadovas Jonas išėjo į kvarco kasyklą, tikėdamasis gauti keletą kristalų. Sutarėme susitikti vakare arba kitos dienos ryte Lantechi kaimelyje. Beeinant lyti nustojo, bet rūkas nesisklaidė. Kopiant į perėją priėjome rododendrų sąžalynus ir alpines pievas, padengtas neseniai iškritusio sniego. Eiti pasidarė labai slidu, sušlapo kojos, vietomis teko kilti aukštyn ropomis. Giliame sniege pametėme taką, o tirštas rūkas trukdė orientuotis. Be to, neturėjome kompaso nei vietovės schemos, kurie liko pas Joną. Pamanę, kad perėją jau įveikėme, slidžiu šlaitu ėmėme leistis žemyn. Bet netrukus supratome, kad leidžiamės į tą patį slėnį iš kurio atėjome. Teko vėl ropoto aukštyn ieškant tikrosios perėjos. Pagaliau ją radome. Buvome labai išvargę, sušlapę, sušalę ir kaip įmanydami keikėme Joną. O debesys vėl sutirštėjo, tad leistis žemyn be tako bijojome, kad neprieitume aklavietės, kaip jau buvome pasimokę. Bet visi sunkiai rasti takai netrukus pasibaigdavo. Pagaliau supratome, kad tai yra kalno šlaite galvijų išminti takai nevedantys žemyn. Dar kiek paklaidžioję, nevilties apimti, ėmėme leistis be tako. Nors buvo pavojinga leistis per aštrius labai slidžius riedulius, bet kitos išeities nebuvo. Po valandos pagaliau nusileidę žemiau sniego zonos ir debesų, žemai slėnyje pamatėme vaizdingą kaimelį. Bet jis buvo toli, o prieš mus, – tik vargu ar praeinami uolėti skardžiai. Bet grįžti vėl į perėją nebuvo jėgų, be to artėjo vakaras. Tad leidomės žemyn ir toliau. Žengiant po kojomis slydinėjo sluoksniuoto skalūno lakštai su kuriais kartu ir mes imdavome čiuožti. Kolia buvo pirmoji auka. Paslydęs ir parkritęs, jis apie 30 m čiuožė.žemyn, stabdydamas kojomis ir rankomis. Laimei sustojo nepasiekęs stataus skardžio į upelį, – tik abiejų rankų pirštai kraujavo. Jonas St. ieškodamas tako leidosi tiesiai link miško. Aš kažkokiu taku irgi skubėjau žemyn ir netrukus sutikau Joną, bet Kolia buvo dingęs. Kiek galėdami jį šaukėme, bet girdėjosi tik šauksmo aidas ir upelio šniokštimas. Palikęs Joną vietoje, jei Kolia pasirodytų, ėjau jo ieškoti, bijodamas, kad jis nebūtų nukritęs nuo skardžio. Vienoje vietoje radęs šviežią šliužę, vargais negalais nusileidau prie upelio. Netrukus labai nudžiugau pamatęs žvirgžde įspaustus Kolios batų pėdsakus, – reiškia jis gyvas ir galbūt sveikas. Greitai pamačiau ir jį patį, – išvargusį, šlapią, purviną. Pasirodo, jis nusileido prie upelio, galvodamas, kad mes jau tenai.
Miškas, kurį netrukus pasiekėme buvo pusiau subtropinis. Čia augo graikiški riešutmedžiai, bukai, samšitai, palmės ir kiti pietų kraštų medžiai. Be to, jame buvo labai tankus beveik nepraeinamas pomiškis, augo didžiulės virš galvos kylančios garšvos, dilgėlės, kanapės, paparčiai, kitokie mums nežinomi augalai. Keletą kartų perbridę šaltą sraunų upelį, jau saulei leidžiantis, priėjome labai vaizdingą Tvibi kaimą. Jame esančios aukštos akmeninės tvoros ir pastatai (taip pat daugiausia akmeniniai) sudarė vientisą darinį su klaidžiais labirintais, skersgatviais, arkomis.
Nakvynei mus pasikvietė ir maloniai priėmė vietos mokytojas. Jo dviaukštis namas, kaip ir kiti čia esantys, buvo aptvertas akmenine skalūnų siena. Pirmame aukšte buvo gyvenama žiemą, o antrame mediniame – vasarą. Antrame aukšte buvo didelė veranda ir virtuvė su geležine krosnele. Čia ant plokščio akmens kepė vietinė duona – dideli kvietiniai papločiai. Suradę šilumą, šviesą ir gerus žmones, kurie mus vaišino narzanu su šviežia duona, jautėmės kaip rojuje. Vynuogės aukštai apraizgę pastatus, tvoras ir balkonus sirpino mėlynų uogų kekes, o žvaigždėtą dangų rėmė lediniai kalnai. Lauke ėmus loti šuniui, mūsų šeimininkas – juodaakis, juodaplaukis svanetas, paaiškino, kad tikriausiai meška atėjo pasmaguriauti netoliese augančiais kukurūzais. Anot jo meškų čia buvo gausu. Dideliame kambaryje, kuriame miegojome, stovėjo tamsi raižyta spinta, sofa, spintelė ir viena taburetė. Ant sienos kabojo motinos paveikslas ir kažkoks peizažas, o ant kitos sienos, tarsi papuošalas, – paltis lašinių. Visur buvo švaru. Vikri šeimininkė kepė duoną, grūstuvėje grūdo kažkokius vaisius. Kiek girdėjome, moterys čia užsiima namų ruoša, valgio gaminimu, o vyrai daugiau vaikšto išsipuošę, rūko, šnekučiuojasi, užkandinėse geria vyną. Ištekėjusios moterys rengiasi tik juodais drabužiais.
1964.08.28
Iš Tvibi mašina išvažiavome į Lantechi. Pakeliui sutikome einantį mūsų žygio vadovą Joną. Į kvarco kasyklas jis nepateko ir kristalų negavo. Mūsų vairuotojas, kai davėme jam 4 rublius už pavėžėjimą 16 km atstumu, paprašė daugiau, ir galiausiai raukydamasis paėmė 5 rublius. Nuo Cageri iki Albani važiavome autobusu. Jo laukėme pusę dienos. Čia nebuvo nei autobusų stoties, nei tvarkaraščio. Jei keleivių daug, autobusas važiuoja, jei mažai – nevažiuoja. Bilietų vairuotojas keleiviams neduoda, visus pinigus kiša sau į kišenę. Nuo Albani karine mašina iki Šovi važiavome Osetinų karo keliu. Čia apsinakvojome tuščioje karinės bazės palapinėje. Pakeliui „apiplėšėme“ porą vynuogynų.
1964.08.29, Mimisono perėja
Per Mimisono perėją eina kelias, bet mes per ją ėjome pėsčiomis (apie 30 km). Buvome labai išalkę, tad pas vietinį osetiną pietavome, – jis mums pateikė gabalą sūrio, kvietinį paplotį ir ąsotį narzano. Sumokėjome 2 rublius, nors jis ir neprašė. Sūris čia labai branginamas, – parduodamas po 3 rublius už kilogramą.
Nuo Zarmago iki Burono važiavome mašina. Kelias ėjo labai įspūdingu atšiaurios išvaizdos Kaukazo tarpekliu. Jame šniokščia putojanti upė, o abiejose pusėse stačiai aukštyn kyla gal kilometro aukščio juodos niūrios uolos. Ant jų šen bei ten auga kažkaip įsikibę mažaūgiai, kreivi medeliai, daugiausia – pušaitės. Kelias tarsi kabantis karnizas buvo iškirstas uolose, rangėsi jas apjuosdamas arba nerdamas į tamsius tunelius. Nakvojome pas geologus.
1964.08.30., Buronas – Cėjus – Ordžonikidzė
Iki Cėjaus ledyno apie 10 km ėjome pėsčiomis, nors iki jo yra ir asfaltuotas kelias. Ledynu pasigrožėti deja negalėjome, nes pakilo rūkas užliejęs visus slėnius. Po to ėjome iki gretimo ledyno papėdės, kur aptikome daug bruknių uogų ir prisivalgėme jų iki negalėjimo. Tuomet pasiekėme Cėjų, kuriame gražioje vietoje buvo įsikūrusi alpinistų bazė ir poilsio namai. Šalia miestelio aukštyn kilo dvi smailos granitinės viršūnės. Vakare autobusu atvažiavome iki Ordžonikidzės. Nakvojome turistinėje bazėje ant sudedamų lovelių po 60 kapeikų.
1964.08.31, Ordžonikidzė – Kazbekas
Abu Jonai liko mieste ruoštis kelionei ir pirkti bilietus, o aš su Kolia anksti ryte išvažiavome autobusu iki Kazbegi. Važiavome Gruzinų karo keliu, kuris palei Tereko upę kyla kirsdamas keletą kalnagūbrių. Kazbeko kalno papėdėje prie kelio ir įsikūręs Kazbegi miestelis. Atvažiavę iškart patraukėme prie Gergeti ledyno. Kairėje ant aukšto kalno stovėjo Cmindo-Samebo cerkvė, kurioje anot legendų karų metais būdavo slepiamos vienuolynų brangenybės. Ją pastatė garsioji Gruzijos carienė Tamara.
Vos pradėjus kopti aukštyn, debesų properšoje suspindo Kazbeko viršūnė. Bet greit ją vėl paslėpė debesys, kurie tarsi pririšti kabojo ties viršūne, nors pūtė stiprus vėjas. Kalno šlaitu priėjome ledyno pakraštį, bet ant ledyno nelipome, – paskubėjome atgal. Virš Kazbeko šlaitų ir tarpeklių dairydamiesi grobio sklandė keliolika erelių. Grįžę miestan, apsilankėme turguje, pirkome visokių vaisių kelionei ir netrukus sėdome į Maskvos traukinį.
1964.09.01-03, Ordžonikidzė – Maskva –Vilnius
Maskvoje išsiskyrėme su Kolia. Iki Vilniaus, kurį pasiekėme 7 val. ryte, važiavome trise. Buvo labai smagu po visų klajonių vėl žingsniuoti tyliomis, švariomis rytmetinio Vilniaus gatvėmis, svajoti apie mamos blynus, prinokusius obuolius ir sapnus ant kvepiančio šieno. (Nuotraukos – autoriaus.)
