Vajė, apsižiūrėjau, kad apie pačią Krokuvą dar nesu jums nieko papasakojęs, nors joje regėjome jau ne tiek mažai: didžiąją sinagogą, smako urvus, Vavelio kunstkamerą, šv. Andriaus bažnyčią, Mergelės Marijos baziliką, Vavelio lobyną, švč. Trejybės šventovę, šv. Kryžiaus bažnyčios senovinius mūrus, popiežiaus vardu pavadintą muziejų, Karolio Vojtylos būstą, kovos žirgų ekspoziciją, dominikonų vienuolyną, apaštalų Petro ir Pauliaus buveinę, ir net papietavome jaukioje „Tawerna Miejska”! Taigi, esame pažinę jau keliolika Krokuvos pažibų, o kur dar akis džiuginantys Vavelio vaizdai, laukiantys mūsų artimoje ateity… Šįkart leisime sau tiesiog ramiai pasivaikščioti istorinės sostinės gatvelėmis, dairydamiesi į senuosius pastatus, prisimindami vieną-kitą faktą apie Krokuvos praeitį ir garbingą istoriją.
Taigi, Krokuva yra vienas seniausių Lenkijos miestų: archeologiniai įrodymai rodo, kad Krokuvos apylinkėse gyvenviečių būta dar paleolito laikotarpiu, o ant Vavelio kalno rasti akmeniniai įrankiai datuojami 50 tūkst. m. prieš Kristų. Legenda priskiria miesto įkūrimą Krakui, mitiniam valdovui, nugalėjusiam Vavelio drakoną. Paslaptingi Krakaus ir jo dukters Vandos vardu pavadinti žemės piliakalniai, esantys atitinkamai Podgórze ir Nowa Huta rajonuose, tikriausiai buvo supilti VII amžiuje. Tačiau istorikai datuoja Krokuvos senamiesčio įsikūrimą šiek tiek vėlesniu laikotarpiu – VIII amžiumi, priskirdami įkūrimą pagonių slavų genčiai, žinomai kaip „vystuliečiai“. Palaipsniui Krokuva išaugo į judrų prekybos miestą, dėka prekybai gintaru.
Taip Krokuvą pavaizdavo XVI amžiaus piešėjas.
IX amžiaus pabaigoje regioną valdė Moravija, netrukus po to perėjo Bohemijos valdžiai, o 9-ajame dešimtmetyje jis buvo įtrauktas į Piastų dinastijos kunigaikštystę, taip sukuriant Lenkijos karalystę. Miestas sparčiai plėtėsi, 1000 m. įgijo savo vyskupiją, o 1038 m. Krokuva tapo Lenkijos sostine, kai Vavelio karališkoji pilis tapo Lenkijos karalių rezidencija. XIII amžius buvo paženklintas nenutrūkstamų mongolų invazijų, pirmoji įvyko 1241 m., kai miestas buvo beveik visiškai sunaikintas, tačiau buvo nuosekliai atstatytas, tačiau buvo ir vėl nusiaubtas 1259 bei 1287 metais. Po paskutiniojo nusiaubimo miestas buvo apsuptas trimis kilometrais gynybinių sienų, bokštų ir vartų, kurie buvo modernizuojami per ateinančius kelis šimtmečius.
Krokuvos senamiestyje likusi nedidelė kadaise miestą juosusios gynybinės sienos atkarpa, kruopščiai prižiūrima restauratorių.
Krokuva ypač klestėjo valdant Kazimierui Didžiajam (1333–1370), kuris išplėtė Vavelio pilį ir įkūrė du naujus miestus – Kleparzą ir Kazimierzą, kurie buvo glaudžiai susiję su Krokuva ir vėliau bus įtraukti į ją. Didžiulis meno ir mokslo mecenatas 1364 m. įkūrė Krokuvos akademiją, dabar žinomą kaip Jogailos universitetas – vieną seniausių aukštųjų mokyklų Europoje. Klestėjimas tęsėsi valdant jungtinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę Jogailaičių dinastijai (1386–1572 m.), kai Krokuva išgyveno savo „aukso amžių“. Talentingi menininkai, humanistai ir mokslininkai iš Renesanso laikų Italijos ir Vokietijos sukūrė įspūdingų naujų pastatų, skulptūrų, freskų ir kitų meno kūrinių. Vavelio pilis buvo paversta Renesanso architektūros perlu. Tačiau po kelių šimtmečių neramių laikų miesto svarba ėmė keistis, kai 1572 m. mirė karalius Zigmantas II, kuris nepaliko įpėdinio. Sostui perėjus Švedijos Vazų dinastijai, Krokuvos svarba pradėjo mažėti, todėl Žygimantas III 1596 m. nusprendė perkelti Lenkijos sostinę į Varšuvą, tačiau Krokuva išlaikė savo, kaip oficialios karališkųjų karūnacijų ir laidojimo vietos, vaidmenį. XVII amžius buvo pažymėtas švedų invazijos padaryta žala (1655 m.) ir mūšiu su „juodąja mirtimi“, pareikalavusiu 20 tūkstančių aukų.
Pėstiesiems atiduotos Krokuvos senamiesčio gatvelės nuolat gyvos dėka daugybės atvykėlių.
Paskutiniai kadaise galingos ir didžiulės Abiejų Tautų Respublikos metai pasižymėjo politiniu neefektyvumu ir užsienio įtaka, kurios kulminacija buvo pirmasis Lenkijos padalijimas, kai Austrijos, Rusijos ir Prūsijos kariuomenės vienu metu įsiveržė į Abiejų Tautų respubliką 1772 metais, aneksuodamos bemaž trečdalį teritorijos. 1791 m. gegužės 3 d. Lenkija priėmė antrąją pasaulyje demokratinę konstituciją (po JAV), tačiau vos po kelių dienų Rusija ir Prūsija vėl įsiveržė ir įvykdė antrąjį valstybės padalijimą (1772–1773 metais). Per tą laiką Krokuva išgarsėjo kaip sukilimo prieš užsienio įsibrovėlius bastionas, o 1794 metais laisvės kovotojas Tadeušas Kosciuška Krokuvos turgaus aikštėje pradėjo garsųjį sukilimą, kuris visgi nepavyko, ir prūsai netrukus įžengė į miestą išplėšti visą karališkąjį iždą. Respublika buvo padalinta trečią kartą (1795 m.), o Krokuva tapo Austrijos Galicijos provincijos dalimi.
Bokštas stiebiasi virš senųjų miesto vartų, o gynybinė siena pasitarnauja nesudėtingų paveikslų prekybai.
Napoleono dėka miestas flirtavo su įvairiomis pusiau nepriklausomybės formomis nuo 1809 iki 1846 m., kol vėl buvo įtrauktas į Austriją. Austrijai okupavus, Krokuvos įtvirtinimų miesto sienos buvo sulygintos su žeme (išskyrus atkarpą aplink Florianska vartus ir bastėją), o ten, kur kadaise būta sienos ir griovio, buvo įkurtas parkas. Austrijos valdžia buvo švelnesnė, nei Rusijos ir Prūsijos padalijimų režimai, todėl Krokuva prieškario eroje tapo lenkų tautiškumo, kultūros ir meno centru. Per tą laiką miestas taip pat buvo modernizuotas – vandentiekis, elektra ir pirmieji elektriniai tramvajai (1901 m.), kurie buvo įrengti anksčiau nei Varšuvoje.
Vieninteliai išlikę miesto vartai mena ne vieną šimtmetį.
Galingi bastėjos mūrai kadaise pirmieji pasitikdavo miestą puldavusius priešus, ir gindavo vartus Krokuvon.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Krokuvą apgulė rusų kariuomenė, todėl daugelis gyventojų buvo priversti bėgti iš miesto. Krokuva tapo pirmuoju Lenkijos miestu, išlaisvintu iš Austrijos valdžios 1918 m. spalio 31 d., kai planuotas sukilimas prieš austrų garnizoną Podgórze mieste išlaisvino miestą dar nepasibaigus karui. Versalio sutartimi buvo sukurta pirmoji suvereni Lenkijos valstybė per daugiau nei šimtmetį, tačiau po dvidešimties metų, 1939 metų rugsėjį, nacistinės Vokietijos pajėgos įžengė į Krokuvą, ir pradėjo vadovauti savo „generalinei vyriausybei“ (nacių terminas, reiškiantis okupuotas Lenkijos žemes, būti išgrynintas ir įtrauktas į Reino kraštą) Vavelio pilyje. Daugiau nei 150 profesorių iš Jogailos universiteto buvo suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Žydų getas, kurio gyventojų skaičius svyravo nuo 15 iki 18 tūkstančių, buvo likviduotas 1943 m., jo gyventojai buvo sušaudyti ten, kur jie buvo – išsiųsti dirbti į Plašovą – arba išsiųsti mirčiai į netoliese esantį Aušvicą. Krokuva buvo išlaisvinta 1945 m. sausio 18 d., o miesto architektūriniai akcentai per sovietų puolimą stebuklingai buvo beveik visiškai nepažeisti.
Krokuvos senamiestyje gausu įspūdingų meninių akcentų – štai vienas jų.
Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių okupaciją beveik nepastebimai pakeitė sovietų okupacija, ir prasidėjo prieštaringas sovietizacijos procesas. Socrealistų rajonas Nowa Huta buvo pastatytas aplink didžiausią šalyje plieno gamyklą XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant susilpninti Krokuvos intelektualinį ir meninį paveldą per industrializaciją. Po to sekė beveik keturiasdešimt penkeri sovietizacijos metai, įskaitant pusantrų metų karo padėties. 1978 metais Krokuvos senamiestis ir Kazimiero rajonai buvo įtraukti į pirmąjį UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o tais pačiais metais Krokuvos arkivyskupas Karolis Vojtyla tapo pirmuoju popiežiumi ne italu per 455-ius metus. Popiežiaus remiama nepriklausoma profesinė sąjunga „Solidarumas“ įgavo pakankamą pagreitį, kad 1989 m. surengtų laisvus rinkimus, per kuriuos Lechas Walensa tapo pirmuoju pokomunistiniu Lenkijos prezidentu.
Beveik visa Krokuvos gynybinė siena buvo nugriauta, miestui esant Austrijos imperijos sudėtyje, išliko tik nedidelė gynybinių įtvirtinimų dalis.
Po ekonominio pereinamojo laikotarpio demokratinė Lenkija ir Krokuva jos sudėtyje pasiekė svarbias permainas: 1999 metais prisijungė prie NATO, o 2004 metais – Europos Sąjungos. Tuo tarpu Krokuva – šalies kultūros sostinė ir įžymybių miestas – tapo Europos kultūros sostine 2000 metais, o 2013-ais – UNESCO literatūros miestu. Pastaraisiais metais Krokuvoje susiformavo didžiulė startuolių bendruomenė, kartais net vadinama „Europos Silicio slėniu“. Informacinių technologijų centras Krokuvoje šiandien yra daugelio tarptautinių korporacijų namai, todėl socialinė įvairovė didėja, palyginus su kitais Lenkijos miestais. Dėl neįtikėtino miesto architektūrinio išsaugojimo Krokuva vis dar žinoma kaip svarbiausias Lenkijos istorinis ir kultūrinis centras. Tai pasaulinio lygio turistinė vieta, bendras Krokuvos lankytojų skaičius kasmet auga ir pasiekė rekordinius 10 milijonų.
Šiek tiek pasidairėme istorijoje bei šalia Krokuvos gynybinės sienos, o keliauti į senamiestį ir gėrėtis jo grožybėmis kviečiu AIDŲ prenumeratorius.
