Pamenate mūsiškį apsilankymą vilniškėje šv. Kazimiero bažnyčioje, kuriai teko pabūti ir stačiatikių maldos namais, ir kaizerinės įgulos bažnyčia, ir sandėliu, o sovietmečiu – ateizmo muziejumi, prarandant didžiąją dalį interjero grožybių? Ne kažin ką mažiau įdomi ir bažnyčios kaimynės – Vilniaus rotušės – veidų kaita, mat jai irgi tekę būti ir miesto teatru, ir dailės muziejumi, ir, savaime suprantama, kadaise atlikti rotušės funkciją. Pakviesiu jus kartu pakeliauti į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus architektūrinio perliuko praeitį, pasidairant ir rotušės erdvių dabartyje.
Tokią rotušę išvydo dailininkas XIX amžiuje.
Cariniu laikmečiu rotušėje veikė miesto teatras, o priešais rotušės pastatą esanti aikštė buvo pavadinta „Teatralnaja” („Teatro”, rus.)
XVII a. vidury Rotušę sudarė keli pastatai, naudoti teismo, sargybos, vaitų būstinėms, kalėjimui, krautuvėms ir sandėliams. Pastatai supo dengtą ir akmenimis grįstą kiemą. XVIII a. pirmam aukšte vyravo erdvė su keturiais stulpais. Tai buvo vidaus kiemo paskirties patalpa, turėjusi įvažiavimus šonuose ir tris įėjimus pagrindiniam fasade. Iš šios patalpos buvo patenkama į krautuves bei magistratą. Antro aukšto patalpos paskirtos miesto savivaldos ir pirklių reikmėms. Ten būta erdvaus vestibiulio, pirklių, reprezentacinės, magistrato bei vaito salių. 1748-ais aplinkinės krautuvėlės sudegė, o 1749-ais supleškėjo medinis bokšto viršus su laikrodis jame. Atstatymas pavestas architektui Jonui Kristupui Glaubicui, ir 1769-ais darbai buvo baigti. Bokštas tapo aštuonkampiu, trijų lygmenų, skliautais dengtu stogu ir net Vytį vaizduojančia vėtrunge viršūnėje. Antrajame lygmeny įrengtas laikrodis, o paskutiniajam kabojo keli varpai, kuriais buvo pranešama apie grėsmes ar svarbius įvykius mieste, varpų skambijamos valandos buvo svarbiu laiko žymenimi vilniečiams.
Taip carinės imperijos laikais atrodė anuomet „Teatro” vadinta Rotušės aikštė.
Po maždaug dešimties metų bokštas ėmė svirti. Remontuoti jį patikėta Laurynui Stuokai-Gucevičiui, tačiau beremontuojant bokštas griuvo, apgadindamas rotušę. Atstatyti griuvusį bokštą pavesta tam pačiam Stuokai. Valdovo – tokio masto projektui reikėjo šalies galvos parėdymo – ir magistrato peržiūrai pateikti keli projektai. Pasirinktas santūriausias, paprasčiausias ir pigiausias: vadovaujantis projektu, šiek tiek pakeistas patalpų suplanavimas, atsisakyta bokšto. Anuometis projektas skyrėsi nuo šiuolaikinio pastato. Penkiolika metų (1785–1799) vyko statybos, atstatinėta ant išlikusių pastato dalių ir rūsių. Naujojo statinio pagrindinis įėjimas, kaip ir yra dabar, įrengtas link aikštės šiaurinės pusės. Trejos durys vedė į erdvią kvadratinę patalpą, kurion driekėsi įvažiavimai iš rytų bei vakarų pusių. Kiemo tipo patalpos skliautus rėmė keturi keturkampiai piliastrai. Pirmame aukšte įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos būstinė ir raštininkų kontora, įėjimai į parduotuves bei kalėjimą. Antrame aukšte atsirado reprezentacinė vaito salė, teismo bei pirklių patalpos, iždinė ir didžioji salė su dvejomis kolonų eilėmis.
Miesto teatras rotušės pastate įsikūrė XIX amžiaus vidury, o čia matome jau XX amžiaus pradžios vaizdą.
Dabartinė Vilniaus Rotušė – kompaktiško ir monumentalaus tūrio, dviejų aukštų, harmoningų proporcijų. Jaukūs ir puošnūs Rotušės interjerai smarkiai prieštarauja santūriam ir lakoniškam išorės architektūriniam stiliui. Lygiose fasadų plokštumose langai išdėstyti tolygiai, aprėminus juos klasicistiniais apvadais bei sandrikais. Plačios pastato perdangos karnizą puošia raidės S formos karnizą remiančios gegnės. Pagrindinio fasado dominante yra šešių dorėninių kolonų portikas ir žemas trikampis frontonas. Stuoka įgyvendino paprastesnį Rotušės projektinį variantą, kuomet išorinės pastato formos ne visai atitiko išskirtinę statinio paskirtį. Šiaurinėje rotušės dalyje įrengta didžioji salė, o pietinės dalies viduryje būta vaito salės – joje posėdžiaudavo suolininkų teismas. Į rytus nuo didžiosios salės buvo magistrato salė, o vakarinėje – pirklių bendrijos salė, kurioje rinkdavosi pirklių taryba. Šioje salės buvo pirklių archyvas bei iždinė. Pastogėje įsikūrė raštininkai bei įrengtos pagalbinės patalpos. Deja, bet Stuoka nepamatė savo kūrinio užbaigimo – Rotušė atidaryta po autoriaus mirties.
XX amžiaus pradžioje vežikai spiesdavosi aikštėse, tad nenuostabu, kad keletą jų matome rotušės (tuomet – teatro) prieigoje.
1811 metais panaikinus savivaldą, rotušėje ėmė veikti „Mažasis“ teatras, o 1845-ais įsikūrė miesto teatras. Pritaikant pastatą teatro reikmėms, sunaikinta dalis rotušės interjero: išardytos kolonos, užmūryti ir sunaikinti židiniai su vertingais bareljefais ir daug kitų architektūros bei dekoro elementų. Teatras rotušėje veikė iki 1924-ų, po to pastatas buvo apleistas ir ėmė nykti. 1936–1939 metais rotušė restauruota vadovaujantis architekto S.Narembskio projektu. Restauruojant interjerą, nutarta vadovautis XVIII a. antrosios pusės stilistika. Centriniame fasade įrengti granito laiptai, konservuoti gotikiniai rūsiai. Pastatą siekta pritaikyti miesto reprezentaciniams poreikiams, tačiau dėl Antrojo pasaulinio karo nemenka dalis darbų liko neįgyvendinta. 1941–1996 metais pastate veikė Lietuvos dailės muziejus, 1996–1999 metais – Lietuvos menininkų rūmai, o nuo 1999 m. – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai priklausanti viešoji įstaiga „Vilniaus rotušė”. Taigi, mūsų pasivaikščiojimas rotušės istorijoje yra baigtas.
Sovietmečiu funkcionieriai nesugalvojo nieko geresnio, nei įrengti rotušėje propagandinio meno muziejų – netrukus pasidairysime į kūrinių „lygį”.
Vargu ar kuriam jūsų turėčiau komentuoti šią sovietmečiu demonstruotų leninų, kapsukų, šachtininkų ir proletarų samplaiką.
Rotušės aikštei „padailinti”, sovietmečiu joje buvo įkergtas lietuviškojo lenino – bolševikėlio Kapsuko – paminklas, kurį nusineš Atgimimo banga.
Atėjo laikas mums užsukti į rotušės pastatą mūsų dienomis.
Vykstantis iškilmingas renginys dar labiau atskleis senojo pastato architektūrinius akcentus.
Didžiojoje salėje lengvai sutilps keli šimtai žmonių.
Rotušėje dažnai vyksta iškilmingi renginiai, apdovanojimų ceremonijos, koncertai.
Erdvioje fojė nesunku įrengti vietą furšetui.
Išradingi apšvietimo sprendimai suteikia rotušės erdvėms pakilią atmosferą.
Kuri deivė saugo rotušės skliautus? Prisiminkite arba spėkite patys.
Antrojo aukšto fojė atrodo paslaptingai ir romantiškai įdomaus apšvietimo dėka.
Laiptai į antrąjį aukštą gali tapti žaismingo šviesų performanso dalyviais.
Nepamirštas rotušėje ir valstybės simbolis.
Prisimintas ir pastato autorius.
Apsilankyti Vilniaus rotušės istorijoje bei dabartyje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
