Atrakcijų anuomet nebūta itin daug: užsikarti ant Puntuko, palypėti iki Laimės žiburio, pasidairyti „univermage”, aplankyti Arklio muziejų. Tiesa, dar galėdavai kaitinti šoną Šventosios pakrantėje ar sportuoti Anykščių šilelio sveikatingumo take. Kur tokio būta? Neskubėkite, bičiuliai, ir būsit pirmi: sentimentai išnykusiems „Anykščių šilelio” poilsio namams tebėra gyvi, tad būtinai nukeliausim praeitin. Šiandienos Anykščiuose įdomybių padaugėję bemaž dešimteriopai, tačiau šįkart vaikštinėsim Anykščiuose, turėdami konkretų sumanymą – įamžinti fotogeniškas kurorto vieteles. Transportą paliekam stovėjimo aikštelėje prie Baranausko klėtelės – juokauju, nes Antano Vienuolio memorialinis muziejus ir Antano Baranausko klėtelė yra ant kalvos šalia parkingo – ir pėdinam link Šventosios, tiesa, pirma užsukę į čia pat esantį turizmo informacijos centrą (ganėtinai naujas statinys). Beje, šalia stovėjimo aikštės rasite ir nemokamą „registratūrą”, pažymėtą ženklu „WC” – po ilgesnės kelionės „prisiregistruoti” yra pravartu.
Pirmieji mus pasitinka įspūdingo dydžio šunys, o gal čia patys tikriausi vilkai?
Kaip ten bebūtų, bet neškim kudašių, kol žavūs monstriukai dar tik lenda iš būdos.
Kruopščiai suremontuotas medinukas netoliese Šventosios – Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro buveinė.
Sutvarkyta krantinė kviečia prisėsti ir pasigrožėti patvinusios Šventosios tėkme.
Graži panorama, tvarkinga krantinė, saulėta diena – ko dar reikia akių paganymui? Trūksta tik šiltesnio vėjelio, nes kol kas košia itin gaivus.
Pasislėpti nuo pernelyg gaivaus vėjo ir grožėtis panorama galima pakrantėje įsikūrusioje kavinėje.
Berods, šlaite sukurtas žaliasis užrašas liudija tikrą faktą.
Kito apsilankymo Anykščiuose metu būtinai užsuksiu į „Mitus” ir papasakosiu jums įspūdžius.
Paėjėkim iki netoliese esančios užtvankos ir pasigrožėkim panorama, kurioje puikiai dera upė, bažnyčia, tiltas ir žaluma.
Šniokščia galingi srautai pravertuose šliuzuose, kurie padeda reguliuoti Šventosios vandens lygį.
Užtvanka dovanoja itin fotogenišką kurorto kadrą.
Kitoje užtvankos pusėje – informacinis stendas apie Anykščių atrakcijas, tačiau ir be jo aišku – čia yra ką veikti ir kur akis paganyti.
Metam žvilgsnį dešinėn, grožėdamiesi panorama.
Tilto Anykščiuose istorija verta atskiro pasakojimo, mat Šventąją apglėbusių galiūnų čia būta ne vieno, o ir šio veidas keitėsi.
Puiki vieta kavinei pastate prie užtvankos, tik kol kas jame nepastebim gyvybės ženklų – gal laukia naujo šeimininko ar vasarėlės?
Nepagailėta pinigų net išradingai šiukšlinei.
Nežinojote, kad poilsio trasomis galima pasiekti patį Lajų taką? Tai įsimeskit dviratį, ir minkit akis žavinčia Šventosios pakrante.
Ilgai neabejojome, kas tai per įrenginys: kol dairėmės bažnyčioje, anykštėnai jau pritvirtino jį upėje, ir šalia tilto ėmė trykšti fontanas.
Kopiame kalvon link Anykščių bažnyčios – aukščiausia Lietuvoje šventovė verta atskiro pasakojimo vien dėl išskirtinių meno kūrinių joje.
Vos keliolika minučių trukusį pasivaikščiojimą baigiame prie paminklo Antanui Baranauskui: Anykščiuose išvydome išties aibę žavių vaizdų.
Jau netrukus keliausime į Anykščių pašonėje įsikūrusį magišką skraidančių riedmenų pasaulį, o šįkart mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
Publikacijos rengimą finansiškai nerėmė joks fizinis ar juridinis asmuo, niekas nediktavo nuomonę ar sąlygas.
