Smagu būdavo pabusti nuo linksmos akordeono melodijos, kurią traukdavo pievutę juosiančiu ratu einantis grojikas. Neilgai trukus, pievutėn imdavo rinktis poilsiautojai, nusiteikę kolektyvinei mankštai, o nusiteikę sportiškiau, leisdavosi šile įrengtu sveikatingumo taku. Jame ne tik pasimankštinti, bet ir raumenis gerokai patampyti buvo galima sumaniai įrengtuose treniruokliuose. Tiesa, jie gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių, ir buvo pagaminti iš medžio ir metalo derinių. Poilsio namai jau buvo pasistatę naująjį triaukštį korpusą šalia kelio iš Anykščių centro, tad likimas lėmė (o gal tėvai pasirūpino), kad įsikurdavome jame, o ne kukliuose medinukuose. Mikliai nusiprausę ir pasimankštinę, kartu su būriu kitų poilsiautojų traukdavom į originalios architektūros valgyklą, kurioje lankydavausi net ne triskart, o dar ir pavakarius sukirsdavau – sausainukai su šilto pieno stikline buvo tokie gardūs, kad net nusipaveikslavome prie valgyklos (1975 m. vasara).
Manoji kolegė retsykiais stebisi, o gal šiek tiek abejoja, kad manosiose apybraižose aprašytos praeities detalės yra tikros, nesugalvotos ir nepagražintos. Paraminsiu ir ją, ir jus, bičiuliai – viskas tikra, giliai įstrigę atmintyje, nors kartais ir labai norisi tą ar aną detalę prisiminti, bet niekaip nepavyksta. Šįsyk leisimės jau gana tolimon praeitin – gerą pusšimtį metų atgalios – ir keliausim į vieną Anykščių anuomečių pažibų – poilsio namus „Šilelis”, kuriuose pirmą kartą ilsėjausi 1973-ais. Taigi, laikas bėga, visi mes keičiamės, keičiasi ir Anykščiai – mano supratimu, kurortas išgražėjo – o šilo pakraštyje prigludusių poilsio namų permainos nepasigailėjo, tad iš viso komplekso pastatų telikęs vienas. Galbūt pasitaikys proga parašyti ir apie jį, o kol kas suksim laikrodį į „Šilelio” pradžią.
Ankstyvojoje „Šilelio” nuotraukoje matome kuklius medinukus, bet anuomet dauguma poilsio namų ir kituose kurortuose buvo mediniai.
Trumpai prisiminkim poilsio namų istoriją. 1960-ųjų pabaigoje Anykščių šilelio pašonėje profesinių sąjungų iniciatyva įkurta Anykščių turistinė bazė. Praėjus porai metų, ji išplėsta – pertvarkyta į poilsio namus „Šilelis“. Trijuose medinukuose, kuriuose nuo tarpukario veikė viščiukų perykla, įrengti kambariai pusšimčiui poilsiautojų ir valgykla. Buvusio sandėlio patalpose atsirado keli dušai ir tualetas. Pradžioje „Šilelyje” dirbo keli darbuotojai, o pirmojo sezono 1961-ais metu (1961.06-10) priimta dar gera dešimtis. „Šilelio” valgyklai maistą gamino anykštėnų pamėgtas restoranas „Puntukas“. Nuo 1962-ų „Šilelis” ėmėsi savarankiškai maitinti poilsiautojus, įsirengęs savą virtuvę. Laikui bėgant, 1969-ais „Šilelis” jau buvo išaugęs iki šešių korpusų, keturių šimtų vietų komplekso su kultūros namais ir valgykla. Po valstybingumo atkūrimo, „Šilelyje” įrengtas ir iki 2008-ų veikė sanatorinės reabilitacijos skyrius. Verta prisiminti „Šilelio” vadovus Virginiją Pulkauninkienę (1960-1978 m.) ir Henriką Stankevičių (1978-2006 m.). Profsąjungoms nutarus parduoti savąjį turtą, dauguma „Šilelio” pastatų buvo nugriauti, ir nei poilsio namų, nei reabilitacijos skyriaus nebeliko. Tokia ta sausa statistika, o dabar keliausime į prisiminimų sritį.
Manosios vaikystės metais šis pastatas buvo naujutėlis, vėliau atsirado geltonų plytų korpusas, kuriame sykį nakvojome su sūnumis.
Mūsų dienomis atvykęs į Anykščius poilsiautojas ras galybę atrakcijų ir įdomybių, kadaise jų būta gerokai kuklesnių, bet imsiuosi pavardinti lankytas (beje, daugumą aplankysime darsyk). Mėgėjai kaitinti bambą saulėje traukdavo taku link Šventosios, kurioje buvo galima smagiai pasimaudyti, pliekiant kortomis pasiklausyti radiją, sukirsti atsineštus sumuštinius. Prie valgyklos stodavęs autobusas mikliai nuveždavo į autobusų stotį, o jau ten su tėčiu pleškindavom kulipkas tire, buvusiame priešais stotį – kitoje gatvės pusėje. Pabinzinėti anuomet apynaujame „univermage”, palypėti kalvon link Antano Baranausko klėtelės, apžiūrėti Antano Vienuolio memorialinį muziejų, ir nupėdinti iki rūpestingai prižiūrimo ir dailią panoramą dovanojančio Laimės žiburio – tiek veiklos anuomet galėjai susigalvoti Anykščiuose. Siaurukas tada dūzgė visu pajėgumu, gabendamas statybines medžiagas ir dar daugel ką (tai atskira tema, tad nukeliausim į jo praeitį), bet galima buvo ir juo pariedėti, dirstelėti į senąsias stotis. Na, ir būtina aplankymui Anykščių pažiba – milžiniška bažnyčia, rodos, remianti bokštais dangų. Joje apsilankėme pamaldų metu, tad turėjau progą išgirsti ir įsiminti klebono iš sakyklos tartus žodžius: „Ir neužmirškite, gerbiami parapijiečiai, kad po gyvenimo pabaigos už savus darbus turėsime atsiskaityti ne partijos sekretoriui, o Viešpačiui Dievui!”. Bildukams knibždant visose būties srityse – taigi, ir bažnyčioje – tokie šventiko žodžiai buvo labai drąsūs.
Kairiame plane matome poilsio namų valgyklą, kurioje buvo malonu pasistiprinti, dairantis pro didžiulius langus, o židinyje spragant malkoms.
Ką veikė mažieji poilsio namų gyventojai? Jiems buvo įrengta erdvi žaidimų aikštelė su įvairiausiomis sūpynėmis ir t.t., o mūriniame triaukščiame korpuse buvo galima išsinuomoti galybę įvairių stalo žaidimų, gi tarp medinukų įterptame statinyje veikė bibliotekėlė ir skaitykla. Jo po daugelio metų išvydau savąjį piešinį, kadaise laimėjusį vaikų piešinių konkurse pirmąją vietą – tąkart buvo apėmęs įkvėpimas, piešiant šalia Šventosios, ir labai vykusiai pavaizdavau medžių atspindžius vandenyje. Dovanų gavau Anykščių vaizdų atvirukuose rinkinį, kurio dvi nuotraukos – įamžino „Šilelį”. Poilsiautojams pasisekdavo, jei pataikydavo „Šilelyje” apsistoti tuomet, kai vykdavo rajoninė dainų šventė ar kiti renginiai anykštėnų estradoje: dirigentas užsilipdavo ant nedidukės medinės pakylos, o žiūrovai susėsdavo ant šlaito, tarp vešlių medžių – nepakartojami, fantastiški įspūdžiai!
1973 m. vasara.
Dauguma poilsiautojų automobilių neturėjo, tad atvykdavo į Anykščių autobusų stotį, kuri išliko gana kukli, tik dabar ji tvarkingesnė. Iš stoties į „Šilelį“ veždavo autobusas, per metus nugabendavęs į poilsio namus bemaž penkis tūkstančius būsimųjų poilsiautojų. Anykščių gatvėmis neretai dardėjo ir krovininis transportas, nes bemaž devyni šimtai darbuotojų triūsė garsiajame „Anykščių vyne“, ūžė-gaudė statybinių medžiagų kombinatas, nesnaudė ir maisto produktų, duonos bei pieno kombinatai, būta ir gana egzotiškos mūsų laikams įmonės – veltinių fabriko. Gyventojų mieste kasmet gausėjo, ir sovietmečio pabaigoje jų skaičius priartėjo prie dešimties tūkstančių. Elektrą miestui tiekė dvi hidroelektrinės prie Šventosios ir Anykštos, generuodavusios apie septynių šimtų kilovatų galią. Anykštėnai pasistatė tris vidurines mokyklas bei vaikų muzikos mokyklą, bemaž trijų šimtų vietų ligoninę. Visgi, atvykėlius labiau domino laisvalaikio objektai, tad būdavo organizuojamos ekskursijos prie Puntuko, Laimės žiburio, į memorialinius rašytojų muziejus – Anykščių kraštas turtingas literatūros klasikais. Pramogų, kuriomis šiandieną prisodrintas kurortas, anuomet niekas net nesapnavo, tačiau pakakdavo ir to nedaugelio buvusių.
Jono Biliūno tėviškėje, 1973 m. vasara.
Nors buvau dar visai pyplys, ilgam įsiminė – ir savuosius vaikus paskatino nusivežti, kai tik įsigijome automobilį – Arklio muziejus, kurį nesenai aplankėme: apybraiža/apybraižos apie jį netruks išvysti dienos šviesą. Muziejus buvo šviežut-šviežutėlis, atidarytas vos prieš kelis metus, tad susilaukdavo galybės lankytojų iš visos Lietuvos, ne tik „Šilelio“ poilsiautojų. Besidomintys istorija netruks prisiminti, kad Arklio muziejui įkurti reikėjo begalinio sumanytojų entuziazmo, įmonių toliaregiškų vadovų pagalbos, daug pasiaukojančio darbo, geranoriškos daugelio žmonių paspirties, aukojant eksponatus lietuvio ištikimo talkininko muziejui. Fantastiškai atrodo viso to triūso rezultatas, kuris šiandieną nebūtų įmanomas be gausių europinių pinigėlių, juk net istorinės apybraižos rengiamos tik dosniai užkirtus įvairių fondų lėšų, nors pats sugebėjau parengti ne vieną šimtą tokių publikacijų, negavęs nei vieno cento paramos. Na, o Arklio muziejus prasiplėtė, praturtino ekspozicijas irgi dėka entuziastų, kūrybiškai žiūrinčių į savąją misiją gražinti Tėvynę, kurios AIDUS jūs ką tik išgirdote.
Mūsų kelionė „Šilelio“ ir Anykščių praeitin beveik baigta, belieka paminėti dar vieną poilsiautojų traukos objektą – garsųjį šilą, kuriame atvykėlius pasitikdavo čiurlioniškų paveikslų grožio verti vaizdai. Ypač dailus buvo miškas, vakaro saulei skverbiantis pro medžių šakas, nutvieskiant tiek stačius, tiek pasvirusius kamienus. Na, į Anykščius sugrįšime dar ne sykį, tiesa, ne į tokią nutolusią praeitį kaip šįsyk, o suksim ienas kokį ketvirtį amžiaus atgalios, ne daugiau. Dairysimės į praeities kadrus, atrasdami permainas tokias, kokių jų būta, nieko nedailindami ir nepeikdami. „Šilelio“ transformacijas sunkoka apibūdinti vienareikšmiškai, nes medinukai jau buvo gerokai sentelėję, ir nebeatitiko būtinų poilsiui standartų, renovacijos prašėsi ir triaukštis mūrinukas, girdimumas kuriame buvo toks geras, tad galėdavai nusičiaudėjusiam už sienos kaimynui palinkėti „Į sveikatą!“. Kita vertus, šiomis dienomis kalbinti anykštėnai minėjo trūkumą kurorte geros sanatorijos su visu būtinu sveikatinimuisi paslaugų spektru, baseinu ir t.t. Ar galėjo/galėtų tokia atsirasti „Šilelio“ vietoje, juk dėkingesnės aplinkos sveikatingumui nesugalvosi – šilas, upė, ramuma, tyras oras. Nedrįsčiau spėti ar atsirastų tokio objekto investuotojas, juk sanatorijų per trečdalį amžiaus Lietuvoje sumažėjo perpus, bet tai jau kita tema.
