„Gerovės valstybę” mini dažnas politikas bei ekonomistas. Dažna ši sąvoka pirmųjų valstybės asmenų lūpose. „Gerovės valstybėje” oriai gyventi galėtų kiekvienas. Pensiją gaunančiam senjorui netektų skaičiuoti socialinės išmokos centus. Netrūktų pinigų nei nudrengtų kelių remontui, nei tiltų priežiūrai, tad šie nesistotų piestu. Netektų laukti ilgose eilėse medicinos įstaigose. Mokytojai susigrąžintų tarpukariu buvusį profesijos solidumą, nes jų algos gerokai ūgtelėtų. Jaunos šeimos galų gale sulauktų realesnės paramos, o gal net ir pirmojo būsto. Geras pajamas skaičiuotų ne tik dainorėliai ir šposininkai, o ir mokslininkai, išradėjai, dėstytojai, etnografai, muziejininkai. Atsirastų pinigų nykstančiam nekilnojamam paveldui prižiūrėti ir restauruoti. Nereikėtų kultūrininkams tiesti ranką paramai, tikintis įvairiausių fondų malonės. Atsirastų nauji vaikų darželiai bei mokyklos, nes ir vaikučius imtų tėveliai gimdyti. Nebenyktų ir nemažėtų tauta, o Lietuva augtų ne abejingų šalies istorijai ir kultūrai imigrantų dėka. Pastarieji irgi stengtųsi pritapti visuomenėje, darniai kuriančioje geresnį gyvenimą daugumai. Graži, miela ir teisinga, solidari ir jautri kiekvienam būtų visuomenė. Kiekvienas jos narys gerai žinotų ne tik savo teises, bet ir pareigas – šeimines, visuomenines, darbines, mokestines.
Aprašytoji „gerovės valstybė” nėra utopija, nes pasaulyje esama šalių, kuriančių būtent tokią valstybinę sanklodą. Deja, visos mūsiškių politikų kalbos apie „gerovės valstybę” Lietuvoje tėra tik vizija ar miražas. Vertėtų jas apibūdinti anksčiau dažnai minėtu posakiu – „tuščios šnekos”. Taigi, „gerovės valstybės” minėjimas politikų pažaduose ar įvairių partijų programose tėra įžūlus blefas. Realiai „gerovės valstybei” kurti reikalinga pakankamai daug dėmenų. Sąžiningi, pilietiški ir profesionalūs politikai, ateinantys valdžion dėl šalies ateities, o ne savo kišenės. Deja, bet būtų keblu iškart įvardinti tokį asmenį didžiojoje ar savivaldos politikose. Interesų viršenybė prieš pareigas, išankstinis susitaikymas su duodamos priesaikos ignoravimu senai tapo įprastais. Kita svarbi sąlyga – finansai, nes be jų jokios „gerovės valstybės” nesukursi. Šalyse, kurios eina darnesnės, solidaresnės, empatiškesnės santvarkos keliu finansai sprendžiami progresinių (solidarumo) mokesčių keliu. Finansinis, pramoninis, pramoginis tų šalių elitas smarkiai prisideda prie gerovės kūrimo dideliais mokesčiais. Jie taikomi ne darbo užmokesčiui, kaip yra Lietuvoje, o pajamoms dividendų, tantjemų, žemės ar pastatų nuomos ir kitose formose, susijusiose su turtingiausiųjų finansais.
Lietuvoje pajamų apmokestinimo progresyvumas yra fiktyvus (iliuzorinis) dėl tamprių politikų sąsajų su verslo elitu ir pastarojo įtakos teisėkūrai. Kuris gi politikas kirs šaką, ant kurios tupėdamas lesa dosnius verslo bosų pinigėlius? Ką jau kalbėti apie seimūnus milijonierius, niekados nesutiksiančius apmokestinti gausias savąsias pajamas. Ne vienas ir ne du milijonieriai veržėsi ir tebesiveržia seiman vieninteliam tikslui – ginti savąjį statusą ir turtus. Bandantis kelti bangas politikas bus mikliai sutramdytas kompromituojančių publikacijų žiniasklaidoje, priklausančioje šio verslo magnatams. Naiviai manome, kad įsisukęs kurios nors politikės ujimo skandalėlis nėra kieno nors savininkiškų interesų padarinys. Ne veltui dosnius finansus žarstančios priežiūros institucijos užmerkia akis į abejotinos reputacijos asmenų versliukus ir finansinį klestėjimą. Už šio atlaidumo slypi partijų ir įtakingų politikų sumetimai ir sukčiams parūpinamas „stogas”. Ne už gražias akis ar garsų „ačiū”, savaime suprantama, o už miklų užtarėjų finansinio suinteresuotumo patenkinimą.
Nesinori būti pesimistu, nematant, kad Lietuva nors ir sunkokai, bet eina pažangos keliu būryje šalių, kuriančių progresyvesnę ateitį. Naivuoliu, tikinčiu, kad „gerovės valstybė” Lietuvoje atsiras be ryškių ir idėjiškų lyderių bei adekvačių finansų (progresinių mokesčių dėka) būti irgi nesinori. Tad belieka likti realistu, aiškiai suvokiančiu, kad visų mosčių ir rangų politikų rinkiminės svajos apie „gerovės valstybę” tėra tik tušti ir neįgyvendinami pažadai. Mikliai manipuliuojant „vidutinės pensijos”, „vidutinio atlyginimo” ir kitų „vidutinių” rodiklių kortomis, bandoma kurti iliuziją apie gerėjantį daugelio gyvenimą. Gerovė Lietuvoje išties auga, tik tai pasakytina apie labai nežymią visuomenės dalį, prijunkusią siurbti valstybinius užsakymus, talkinant įvairių rangų politikams bei valdininkams. Tuo tarpu visuomeninių poreikių finansavimas šlubuoja ir tebešlubuos, nesant turtingiausiųjų finansinio indėlio į šalies ateities kūrimą. Atėjus rudeniai ir priartėjus rinkimams, dar ne kartą išgirsime rimtu veidu kartojamą „gerovės valstybės” sąvoką, tačiau tai tebus miražas ir fikcija.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
