Vokietijos kariuomenei užėmus Vilnių ir likusią dabartinės Lietuvos teritoriją, vis daugiau vokiečių karių, o taip pat ir visokio plauko valdinininkų, siunčiami į Vilnių. Jei puolimo metu vokiečiai pasiekė Vilnių raiti, važiuoti ar pėstute, tai vėliau, atstačius susisiekimą geležinkeliu, miestą pasiekdavo traukiniu. Vilnius buvo paskirstymo vieta tolimesnėms vokiečių karių kelionėms į frontą, tačiau dalis likdavo trumpesniam ar ilgesniam laikui. Kai kurie kariuomenės daliniai buvo permesti iš fronto Prancūzijoje ir šis kraštas jiems buvo keistas bei sunkiai suprantamas dėl kalbos nemokėjimo. Vilniuje jiems tenka pirmą kartą pamatyti ir žydus, ir lenkus, ir lietuvius. Na, su žydais dar šiaip taip susikalbėdavo, nes jidiš kalba yra artima vokiečių kalbai. O su lenkais buvo šiek tiek sunkiau.
Štai jums trumpa istorija:
„Atvyksta iš toli diržais apsiraišęs vokiečių kareivis į Vilniaus traukinių stotį, apsuptas šimto savo bendražygių, apsikrovęs nešamais ant nugaros daiktais. Nors jis jau ilgai valgo kareivišką maistą, bet jis vis dar svetimas Oboste [užimtose Lietuvos ir dalies Latvijos teritorijose]. Gal jis ir buvo drąsus žmogus Šampanėje [Prancūzijoje], bet ar jis buvo susitikęs su „Pan“ [lenkais] kada nors. Nors jis kalbėjo jau laisvai be pastangų paryžietiškai „nix bon, n’ a plus!“, bet palikta šalis toli. Vokiečių karys „persimokė“ ir metė prancūziškus žodžius į šoną, o „Dobsche“ [gerai/taip/aha] tampa jo mėgstamiausiu žodžiu.“
O tada tie vokiečių kariai, kuriems buvo leista aplankyti miestą, kaip kokie dabartiniais laikais bernvakarį Vilniuje švenčiantis britai ar airiai, puola lėbauti bei valgyti.
„Vakar 9.30 val. [ryte] visos trys cukrainės Šv. Jurgio gatvėje buvo visiškai ištuštintos, neliko jokių kepinių; tuščiose etažerėse [lentynose] mėtėsi tik saldainių likučiai; visos atsargos buvo išnaudotos; minia kariškių, įvykdžiusių šį nepaprastą nusiaubimą, skirstėsi, baigdama kramtyti paskutinius sausainius. Skersai Štralio cukrainės Totorių gatvėje durų ištempta plati drobinė juosta su milžiniško dydžio užrašu: „Geschlossen“ [Uždaryta].“
Tie vokiečių kariai ir valdininkai, kurie lieka Vilniuje, nors ir laikosi drauge, pradėta tyrinėti miestą. Ir jiems specialiai leidžiami kelionių vadovai po Vilnių su išsamiais žymesnių lankytinų objektų aprašymais. Bet apie tai jau atskira istorija.
Ai, jie dar alų visą rekvizuoja. O ir gamybą leidžia tik vokiečių kariuomenės poreikiams. Bet ir vėl tai jau kita istorija.
Gutes bier selbst gebraut!
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal 1916 m. Wilnaer Zeitung ir Norbertas Venckevičius, Vilnius 1915 m. Diena po dienos.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”.
Iliustracijoje „Vokietijos kariai Vilniaus geležinkelio stotyje 1916 m.”, autorius Walter Buhe (1882–1958).
