Vilniaus mieste Pirmojo pasaulinio karo metais nebuvo tiek daug elektros vartotojų, o ir pati elektra naudota tik apšvietimui. Tikrai nebuvo nei elektros orkaičių, nei visokių kaitlenčių, nei mikrobangų krosnelių, nei kitų mums dabar jau įprastų elektros prietaisų. Ir visas maistas gamintas ant ugnies. O norint kūrenti ugnį, reikia malkų. Malkų tikrai daug reikėjo ir patalpų šildymui žiemą, ir maisto gamybai. Aišku, kad kažkokios malkų atsargos, kaip ir prieš kiekvieną žiemą, būdavo sukaupiamos. Tačiau jų vis tiek trūko visų poreikių patenkinimui. Malkų trūkumui kompensuoti, dažniausiai buvo deginama viskas kas yra iš medžio ir kas dega. Iš pradžių malkoms sunaudotos visokias nereikalingos tvoros, netinkami gyvenimui pastatai ir įvairiausios lūženos.
Neapsikentusi betvarkės, 1916 m. pačioje gegužės mėn. pabaigoje, Vilniaus miesto vokiečių administracinė valdžia įvedė malkų pardavimo kontrolę. Tokių priemonių imtasi kai paaiškėjo, kad keli vienos ir tos pačios šeimos nariai vienas po kito iš miesto valdžios pirko medieną, kaupė ją namuose ir vėliau brangiai perpardavė. Atsižvelgiant į medienos trūkumą, baimintasi, kad dėl spekuliacijos juodojoje rinkoje, dalis gyventojų negalės apsirūpinti reikalingomis malkomis. Todėl nurodyta, kad malkas galima gauti tik pateikus duonos kortelę, o kiekvienai šeimai vasaros laikotarpiu numatyta skirti 2,5 kubinių metrų malkų. Siekiant užtikrinti, kad būtų išvengta nesąžiningos veiklos, malkų gavimo diena būdavo pažymima duonos kortelėje.
Ir net prasidėjus vasarai, 1916 m. birželio pradžioje, Vilniaus amatininkų draugija pranešė, kad Vilniuje dar vis sunku gauti malkų bei bet kokio kuro. Todėl sudėtinga gaminti maistą namuose. Paguodžiančiai skamba tik tai, kad tuo metu tikrai daug Vilniaus miesto gyventojų valgydavo labdaringose valgyklose, kuriose ant miesto valdžios skirtų malkų gamintos (iš miesto valdžios gautų produktų) visokios sriubos, košės ir troškiniai.
Užėjus didesniems šalčiams, 1917 m. vasario viduryje, Vilniaus miesto administracija pranešė, kad duosianti daug malkų miesto pavargėliams. Buvo žadama kurą pristatyti pavargėlių globos komitetams, kurie jas turėjo išdalinti. Dalį malkų nuspręsta pardavinėti žemomis kainomis, kitą dalį išdalinti visai nemokamai. Kaip tik tomis dienomis, kada labai atšalo, Vilniaus miesto gatvėse ir viešose aikštėse kūrenta ugnis pasišildyti praeiviams. „Prie kertės Jurgio ir Vilniaus gatvės, malkų rinkoje, anapus Žaliojo tilto ir Užupyje buvo galima pastebėti vyrų, moterų ir vaikų šildantis prie ugnies. Tas ugnis labai mėgo vežikai, kurie nuolatos turėjo būti lauke.“
Malkoms suvartotas ir Botanikos sode (dabar Bernardinų sodas) buvęs Vasaros teatras:
1917 m. rugsėjo pabaigoje pranešta, kad vasaros teatro pastatas Botanikos sode, kuriame seniau vaidinta rusų operetė, o vėliau įsikūrė vokiečių teatras, greitu metu bus nugriautas, o mediena panaudota malkoms. Spalio 25 d. buvo pranešta, kad vasaros teatro pastatas jau griaunamas. Darbai pradėti ir didesnė dalis teatro pastato jau išardyta. Visa mediena panaudota malkoms. Miesto valdžia net išplatino pranešimą, kad „to teatro pamatų tiek papuvusių būta, jog toliau jame vaidinti yra stačiai pavojinga. Jau antra savaitė gaisrininkų sargyba darbuojasi Botanikos sode, versdama iš pamatų teatrą.“
Tai štai tokie reikalai dėl malkų. Va, net teatrą sukūreno.
O medienos nebuvo pakankamai tik dėl to, kad visi miške masiškai pjaunami medžiai keliaudavo kariuomenės poreikiams. Bet apie tai bus atskiras pasakojimas.
Iliustracijoje „Vokiečių Vasaros teatras Vilniuje. 1915 m.”.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal 1916 m. Wilnaer Zeitung, 1916 ir 1917 m. Dziennik Wileński, 1917 m. Dabartis ir 1917 m. Lietuvos aidas.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”.
