Kaip beskambėtų liūdnai, bet prieš tai pasakojimuose jau prirašyta apie ištikusias negandas Vilniaus miestą Pirmojo pasaulinio karo metu. Bet žmonės yra žmonės, o vokiečiai yra vokiečiai. Tai štai net ir paprastiems gyventojams labai jaučiant paprasto maisto trūkumą, kai anot kažkokio Amerikos lietuvio S. Siroto „paskutinį mėnesį, kada aš buvau Vilniuje, daugiau kaip tūkstantis žmonių badu mirė“, Vilniuje veikė keliolika prabangių restoranų, kurie tiekdavo įmantrius patiekalus turtingesniems klientams ir vokiečių kariuomenės elitui.
Va, pavyzdžiui, 1916 m. pradžioje Šv. Jurgio g. 9 (dabar Gedimino pr.) veikė Medžiotojų (Jėgerių) restoranas, kuriame buvo tiekiami prašmatnūs pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Pabrėžta, kad maisto yra gausus pasirinkimas ir ypač įspūdingas švediškas stalas (rusiško stiliaus) žemomis kainomis. O dar grojo maloni muzika pietų ir vakarienės metu. Taip pat išrankiems klientams buvo siūloma atskira patalpa mažesnėms grupėms.
1916 m. pradžioje Didžiosios Pohulankos g. 16 (dabar J. Basanavičiaus g.) veikė prancūzo Ch. Lurje kavinė-restoranas, kuriame geri pietūs būdavo tiekiami kiekvieną dieną, o vakare laukė karšta vakarienė, įvairūs gėrimai bei geri vynai. Ir, kaip įprasta tuo metu tokiose vietose, vakarais grodavo gyva muzika.
1917 m. gegužės mėn. pabaigoje duris atvėręs restoranas-kavinė „Po sakalu“, įsikūręs Karalių (Botanikos) g. 1 (dabar Pilies ir Barboros Radvilaitės g. kampas), klientų patogumui pripirkęs Austrijos (Vienos) gamybos 44 vnt. kėdžių ir 17 staliukų, kur savaitgaliais grodavo rinktinis orkestras, buvo du biliardo stalai, muzikinis simfoninis aparatas ir orkestrinis gramofonas, kur klientus aptarnaudavo prie stalų žavios merginos, kiekvieną dieną tiekdavo įmantrius pusryčius ir vakarienę, o taip pat karštus ir šaltus užkandžius. Šio restorano virtuvėje dirbo specialus samdytas virėjas, o paprastomis dienomis grojo kvartetas nuo 5 val. dienos iki 10 val. vakaro. Nuo 1918 m. pradžios šiame restorane kiekvieną dieną buvo galima paskanauti pieno su bulvėmis nuo 5 val. iki 8 val. vakaro.
1917 m. birželio mėn. pabaigoje paprastesniame restorane-valgykloje „Inteligentas“, įsikūrusiame Šv. Jurgio g. 21 (dabar Gedimino pr.) Mickievičiaus cukrainės patalpose, pietums siūlė mėsišką meniu už 1 markę ir 30 pfenigų bei vegetarišką menių už 65 pfenigus. Ai, dar buvo užkandžių meniu už 1 markę ir 5 pfenigus. Ir, tarsi pabrėždami savo išskirtinumą, informuodavo klientus, kad mėsa tikra ir jokios arklienos maiste nėra.
1917 m. gruodžio 13 d. valgykla Nr. 234 Vilniuje, įsikūrusi Niškovskio viešbutyje, pranešė, kad yra koldūnų, o taip pat ir vakarienei zrazų. 1918 m. pradžioje ta pati valgykla pietums siūlė dešrą su kopūstais, o vakare koldūnus.
1918 m. gegužės mėn. Bočkovskos restoranas, įsikūręs Šv. Jurgio g. 15-18 (dabar Gedimino pr.), informavo klientus, kad tik pas juos tikrai „gaminami naminiai pietūs ant tikro sviesto“.
Tai štai tokie trumpi reikalai dėl visokių restoranų ir valgyklų. Kadangi tema platesnė, tai kažkada bus išsamesnis pasakojimas.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Baisenybės Vilniuje, Krajus dega: JAV lietuvių atsiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje išeivių spaudoje, Vilnius: Bonus animus 2022, Wilnaer Zeitung 1916 m., Dziennik Wileński 1917 m. ir 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 346 puslapiai beveik be iliustracijų
