Prieš tai jau rašyta, kad Vilniaus mieste Pirmojo pasaulinio karo metais labai trūko malkų. O „dar prie ruso“ buvusios anglys beveik visai pranyko. Bet vietiniai, prispausti šalčio negandų, kūrendavo niūriais žiemos vakarais viską kas dega. Va taip pradingo liepsnose begalės daug archyvinių dokumentų, o ir šiaip visokių knygų bei popierių, kurie šiais laikais turėtų didelę vertę. Ir net Vilniaus miesto vokiečių administracija susirūpino dėl deginamų senų laikraščių, spaudinių, knygų ir rankraščių. Tik jų rūpestis rėmėsi daugiau praktiniais dalykais. Nes vokiečiai yra vokiečiai. Net vietiniams gyventojams raštu išaiškino, kad štai deginamas „popierius labai maža teduoda kaitros, todėl popieriais kūrenant, reikės sukūrenti sąlyginai daug daugiau, negu kūrenant anglimis. Senų popierių vertybė dabar labai didi, todėl kūrenant popieriais iš tikro atsieis nuo 10 ligi 14 kartų brangiau nei kūrenant anglimis. Dargi iš sudegusių popierių lieka labai daug pelenų, kurie paskui užkemša krosnį. Todėl vėl imant kūrenti, reikia sukūrenti daugiau negu šiaip, kadangi krosnis nenori kūrentis.“. Ir štai praktiškieji vokiečiai siūlė nedeginti senų popierių, o geriau juos nunešti į senų popierių surinkimo vietą ir parduoti. Nes senų popierių labai reikia popieriaus perdirbimo fabrikams.
O malkų vis tiek trūko nors tu ką. Štai net lietuvių „Laimės“ vartotojų draugijos visuotiniame susirinkime 1918 m. vasario 24 d. visą darbotvarkę užėmė malkų klausimas. Ir neišsprendus tokio svarbaus reikalo, susirinkimo tęsinys atidėtas kovo mėn. 2 d. O galėjo apie Nepriklausomos Lietuvos dalykus kalbėti.
Ai, jau prieš tai užsiminiau apie Vasaros teatro Botanikos sode sėkmingą pavertimą malkomis. Štai šaltą 1917 m. žiemą Vilniaus miesto apleistųjų namų valdomosios komisijos biuras, įsikūręs Šv. Jono g. 29, pranešė, kad gruodžio mėn. 13 d. 10 val. iš ryto bus viešai parduodami 2-ji mediniai namai, kurie tinkami kurui. Dar tokia pati medinių namų transformacijos į malkas akcija įgyvendinta ir 1918 m. vasario mėn. 21 d., kai tas pats biuras pardavinėjo dar keletą medinukų.
Šioje vietoje jūs jau galite užduoti klausimą, kas čia per nesąmonės: imi pjūklą, kirvį ir varai į mišką malkų. Deja griežtai negalima. Ne dėl to, kad lietuviai myli nuo seno medžius ir kažkada juos garbino. Tiesiog toks valdžios įsakymas. Nes medienos labai daug reikėjo karo reikmėms. Ir net okupacijos pradžioje išduotus gyventojams leidimus pasipjauti biški malkoms anuliavo. Ir dar tiems, kurie buvo jau prisipjovę „užginta kitiems pardavinėti!. Užtat gresia pabauda, kuri gali siekti dvidešimteriopos malkų kainos ligi 10.000 mrk. ir kalėjimo bausmė ligi dvejų metų. Malkos taip pat bus atimamos.“.
Na, bet kadangi mediena tapo labai brangi ir galima spekuliuojant gerai uždirbti, daug gyventojų paslapčia traukė į miškus. Tikrai ne garbinti medžių traukė būriais ir pavieniui. Tiesiog pjovė medžius ir vertė juos į malkas. Tada vokiečiai visur pristatė ginkluotų prievaizdų ir girininkų, kurie sėkmingai gaudė prasikaltusius bei taip sėkmingai papildydavo ir kasą, ir kalėjimus. Bet nenurimo žmonės ir apsiginklavę draudžiamais šaunamais/duriamais/kertamais ginklais, duodavo atkirtį miškų sargams: 1917 m. Pokremplių miške netoli Vilniaus lapkričio 15 d. kirviu užmuštas miško sargas Rinkevičius (įtariami Skorutėnų apylinkių miškavagiai); Šimkaičių miške netoli Raseinių spalio 18 d. dviejų plėšikų revolverio šūviais sunkiai sužeistas valdžios girininko padėjėjas Klingenbeil‘as; Zapyškio apylinkėse gegužės 11 d. užmuštas valdžios girininkas seržantas Friedrich‘as (jo lavonas rastas Šulios-Brazukų pelkėje liepos 18 d.); Eglinciškiuose netoli Marijampolės rugsėjo 22 d. savo bute nušautas valdžios girininkas Scheidt‘as; Knebuose netoli Utenos rugsėjo 25 d. trys banditai užmušė valdžios girininko padėjėją Kamievski. Ir dar daugelis kitų miškasargių iškeliavo nelygioje kovoje pas Abraomą.
Tai štai tokie reikalai dėl medienos iš miškų, malkų bei kovų tarp miškavagių ir miškasargių.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal 1917 ir 1918 m. Dabartis, 1917 ir 1918 m. Lietuvos aidas.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 338 puslapiai beveik be iliustracijų.
