1986 m. spalio 3 d. pradėjo veikti Tarptautinė jūrų perkėla, Klaipėdos uostą sujungusi su Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) Mukrano uostu Riugeno saloje. Perkėlą aptarnavo penki tuo metu didžiausi pasaulyje keltai, galintys gabenti geležinkelio vagonus. Trys keltai priklausė SSRS, du – VDR. Iš VDR į SSRS keliavo technika, baldai, popierius ir kt. gaminiai, o iš SSRS buvo gabenama geležis, mediena, trąšos ir kitos žaliavos. Tačiau didžioji dalis iš SSRS keliavusių krovinių buvo skirti VDR dislokuotai SSRS kariuomenės grupei.
Perkėlos darbo ir krovinių gabenimo kontržvalgybinę priežiūrą vykdė Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyrius Klaipėdos miestui ir Lietuvos jūrų baseinui, glaudžiai bendradarbiavęs su Lietuvos pajūryje dislokuotais SSRS KGB padaliniais: pasienio kariuomenės 23-iosios pasienio rinktinės Žvalgybos skyriumi, ypatingaisiais skyriais, veikusiais sovietų armijos kariniuose daliniuose, Karinio jūrų laivyno Baltijos bazėje ir kt. Kagėbistai akylai sekė „ar priešas nevykdo žvalgybos ir neruošia diversijų“, taip pat bandė nustatyti asmenis, galimai susijusius su užsienio šalių specialiosiomis tarnybomis. Kontržvalgybinis darbas buvo koordinuojamas ne tik su Lietuvoje veikusiais SSRS KGB padaliniais, bet ir su VDR valstybės saugumo ministerija (Stasi).
Lietuvos SSR kagėbistai kelis kartus per metus organizuodavo susitikimus su „draugais vokiečiais“, kuriuose aptardavo įvairius darbo klausimus. Susitikimuose buvo konstatuota, kad Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) laivybos kompanijos rodo per didelį susidomėjimą perkėlos darbu, todėl iš Stasi buvo prašoma pateikti operatyvinę informaciją apie VFR kompanijų atstovus, su VFR vėliava plaukiojusių laivų įgulų narius, kurie kagėbistams kėlė įtarimus. Buvo planuojama organizuoti operatyvinį žaidimą, per kurį Klaipėdos interklube VFR laivo įgulos nariui būtų pakištas Stasi agentas, siekiant išsiaiškinti jūreivio iš Vakarų „priešiškus siekius“, karinių krovinių dokumentų užšifravimo priemones ir kt.
