AIDAI

Juozapas Blažiūnas. Apie šaunų Vilniaus miesto burmistrą Mykolą Venslavskį 1915-ais

Labai persiprašau širdingai, bet pasakojimas bus šiek tiek ilgesnis nei paprastai. Šį kartą apie Vilniaus miesto burmistrą Mykolą Venslavskį (Węsławski, 1849–1917). Toks keistesnis tipas buvo: jis ir masonas, ir Eustachijaus bei Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugijos narys (praturtinęs Biblioteką dovanotais dokumentais), ir perrinktas beveik vienbalsiai kelioms kadencijoms iš eilės, ir dar su ūsais bei akiniais. Na, ir visas jo šaunumas, kad nepasitraukė į Rusiją Pirmo pasaulinio karo metais, bet likęs bandė įvesti tvarką mieste tuo metu, kai rusai buvo beveik išėję, o vokiečiai beveik įėję. Iš pirmo žvilgsnio toks prisitaikėlis. Nes jam ir prie ruso buvo gerai, o ir prie vokiečio visai neblogai. Toksai tikras burmistras, kuriam miesto ir jo gyventojų gerovė yra svarbesnė nei asmeniniai reikalai. Bent jau taip atrodo 🙂
Tai štai apie viską iš eilės.
Kaip prieš tai kituose pasakojimuose minėta, vokiečių kariuomenei 1915 m. sparčiai žengiant į priekį, rusai dar liepos mėnesį pradėjo Vilniaus įstaigų ir įmonių evakuaciją. Ir tik visai vokiečiams priartėjus, išvažiavo iš Vilniaus gubernatorius ir tvarkdariai. Nuo to laiko visą valdžią prisiėmė burmistras Venslavskis.
„Kaip tik magistratas prisiėmė tvarką vesti, tuojau pradėjo veikti dar pirmiau sudaryta milicija. Milicijos viršininku išrinkta vietos visuomenės veikėjas, namų savininkas Zavadskis, Venslavskio artimas pagalbininkas. Milicionieriais pastojo labiausiai likusieji mieste jaunesni vyrai, daugiausia žydai, bet nemažai buvo ir pagyvenusių vyrų. Iš viso milicijonierių susidarė 800. Jie pasiskirstė į aštuonias dalis, kiekviena pasiėmė tvarkyti po vieną policijos apskritį.[…] Miesto magistras įdavė milicijonieriams tam tikrus urėdo ženklelius ir suteikė ginklus. Tuo pačiu laiku miesto valdyba išleido atsišaukimus į žmones, kviečiant užsilaikyti ramiai ir nesipriešinti milicijonierių reikalavimams. Milicijonieriai veikė išmintingai ir tvirtai dabojo tvarkos. Jie stovėjo mieste ant sargybos, darbavosi policijos raštinėse, išrašinėjo ir teikė įvairius paliudijimus, dabojo kad nebūt rubavojama ir plėšiama gyvenimai pabėgusių iš miesto žmonių. Milicija sugavo kelius plėšikus, kurie mėgino išrubavoti paliktus savininkų gyvenimus ant Georgijavskio (dabar Gedimino pr.) prospekto ir Užupyj. Plėšikai smarkiai nubausta.“
Iš Vilniaus buvo evakuotos ir ligoninės ir tik vien sunkiai sužeistieji bei silpnieji ligoniai liko. Artėjantis artilerijos šaudymas buvo toks smarkus, „kad negalima buvo ant gatvių susikalbėti dėl pekliško trenksmo. Vilnius išrodė didele kariuomenės stovykla. Be paliovos, tarsi išsiliejusi iš krantų upė, smarkiai plūdo miesto gatvėmis kareivių pulkai. Tvarkiai, bet skubiai ėjo, važiavo jojo raiti vis nauji būriai.“
1915 m. rugsėjo 17 d. pasklido gandas, kad vokiečiai „jau pasiekė miesto vartus, jog smarkus mūšis eina jau arti Kalvarijos gatvės, bet niekas neskubėjo grįžti namo. Dangus išrodė milžiniško gaisro atspindžiu. Į visas puses lakstė tarsi ugniniai žaibai, triukšmas gi buvo taip didelis, kad rodėsi jog žemė prasivėrinėja aplinkui ir viskas griūva. […] Atėjo vidurnaktis. Automobiliai su armotomis, raiteliai kazokai skubėjo iš miesto trauktis, o su jais maišėsi nemažai bėgančių miestelėnų. Iš viršaus matėsi skrajojantieji ant miesto vokiečių aeroplanai „taube“ ir vienas Zeppelinas.“
Naktį iš rugsėjo 17 d. į 18 d., vadovaujant miesto burmistrui Venslavskiui, įvyko nepaprastasis miesto tarybos posėdis, kuris užsitęsė iki ryto. Pradėjo posėdį p. Venslavskis prakalba:
“Piliečiai, susirinkome čionai šioj nepaprastos istorijos svarbos valandoj išpildymui mūsų pilietiškų priedermių ir kas link mūsų tėvynės, ir kas link mūsų viengenčių. Priešas stovi jau prie vartų ir kiekvieną minutę galim laukti jį pasirodant. Atminkit tamstos, jog kiekvieną mūsų žingsnį vėliau teis žmonija ir istorija. Neprivalome pamiršti, jog nepastovi karinė laimė tankiai daug kartų kokį miestą ar šalį atidavinėja iš rankų į rankas. Todėl rimtai ir drąsiai atsižiurėkim į ateitį, pasitikėdami, jog karingumas mūsų didvyriškų pulkų greitai perlauž priešo atkaklumą, o kol kas atminkim, jog mes buvom, tebesame, ir, pasitikiu, paliksim rusų piliečiais, kurių priederme yra parodyti viengenčiams drąsumo ir pastovumo pavyzdį. Tegul priešas, niekinąs mūsų kultūrą, pamato mumyse stiprios dvasios žmones: ištikimus priedermei, pastovius nelaimėje.”
Posėdžio metu nutarta iki galo vykdyti savo pareigas, elgtis, tarsi gyvenimas tebeitų kaip ėjęs. Nutarta miestelėnams išduoti dvigubą duonos porciją, paaiškinus, kad to turės pakakti dvejoms dienoms. „Milicijonierius“ nutarta laikyti sargyboje, kad miestelėnai neužkabinėtų vokiečių kareivių ir prisilaikytų ramybės bei tvarkos.
Pabaigoje nutarta išleisti magistrato atsišaukimą keliomis kalbomis, kurs ir pasirodė visur mieste apie 6 val. ryto:
“Piliečiai! Artinasi svarbi valanda. Galimas dalykas, jog už kelių valandų mūsų priešas bus mieste. Tegul nenusimena niekas. Būkite ramūs ir drąsus. Tegul kiekvienas prisimena. jog panašiose valandose, kada likimas tūkstančių žmonių pasijunta valdžioj aklo atsitikimo, atskiriems žmonėms neleistini ir net nedovanotai išreiškimai savo ypatiškų jausmų, nes tas gali privesti prie neatitaisomos pragaišties. Vilniaus gyventojai turi užsilaikyti dėl vokiečių kariuomenės atėjimo pilnoj ramybėje prisilaikant nuo rodymo jausmų neapykantos, pykčio ir neužsiganėdinimo, kad priešas galėtų pamatyti ir pagerbti mūsų dvasios stiprumą. Todėl persergstu, jog visokį betvarkė ir pasikėsinimai sukelti peštynes be atidėjimo bus slopinama ir smarkiausiai baudžiama. Piliečiai, užsiiminėkit ramiai kiekvienas savo darbu įr parodykit išdidžiam priešui, jog jis čia rado žmones, mokančius rimtai priimti nelaimingą sau valandą.”.
Šis atsišaukimas daugelį miestelėnų nuramino. Tik gyvenantieji „ant Vilijos ir Antakalnio gatvėj gavo pasitraukti giliau į miestą, nes besiartinant armotų trenksmui, buvo pavojinga čia pasilikti. Čia nepasiliko jokio sveiko stiklo languose, daugel kur namuose nubyrėjo molinė štukaturka, porą ar trejetą namų apgadino pakliuvę čia armotų šūviai.“
Rugsėjo 18 d. apie 10 val. ryto pasirodė vokiečių kariuomenės daliniai. „Pirma joję 200 kareivių, raitų, su trimitais, ypatingai papuoštų. Vedę juos 6 vokiečių oficieriai. Jie tiesiai nujoję prie miesto valdybos namų, į miesto galvą Venslavskį“ ir priėmė Vilniaus pasidavimą. O tada, kad nebūtų jokių nesklandumų, paėmė burmistrą ir dar du atstovus įkaitais. Palaikė šiek ir vėliau paleido.
Netrukus, pranešta, kad „susitvarkymui Vilniaus miesto valdymo pasiųstas Tilžės vyriausiasis burmistras ponas Pohl, kuris šiandien, rugsėjo 20 dieną, lydimas rašyklos direktorio Horn, jau pavažiavo naujon savo vieton. Ponas Pohl plačiau, netikėtai Tilžėje, žinomas kaip komunų valdyme prityręs žmogus. Jo sumanumui bei drąsai be kita-ko uždėkavotina, kad Tilžės miestas, pernai Rusams viešpataujant šiam krašte, išvengė didelių nelaimių.“
Tai štai tokie reikalai apie miesto Burmistrą Mykolą. Keliems metams praėjus jis mirė. Ir tik tiek žinių apie jo darbus Pirmo pasaulinio karo metais. Dabartiniais laikais gal jį laikytume kolaborantu, bet tuo metu miestiečiai jam buvo dėkingi už tvarką.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Darbininkas 1916 m., Naujienos 1915 m., Vienybė Lietuvninkų 1915 m., Dabartis 1915 m.
Iliustracijoje „Vilniaus miesto burmistras Mykolas Venslavskis”. Fotografas Aleksandras Straussas, apie 1901 m. LMAVB Fg-2255
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 369 puslapiai beveik be iliustracijų.

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE