Paukščiai ir jūra
Šie paukščiai jūroje praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Sausuma jiems reikalinga tik kiaušinių perėjimui ir išsiritusių jauniklių nuvedimui iki jūros. Tokiam gyvenimui paukščiai prisitaikę įvairiai. Vieni jų tapo labai gerais skrajūnais, maisto ieško skraidydami ir jį randa vandens paviršiuje arba arti jo. Tam pasitarnauja grakšti kūno forma, ilgi sparnai, vyraujanti balta spalva, dalinai maskuojanti juos dangaus fone. Tai gerai mums žinomos žuvėdros ir kirai. Septynių salų rezervate iš jų gausiausi buvo tripirščiai kirai, – nedideli, balti jūros skrajūnai, gyvenantys būriais. Charlovo saloje jie buvo pamėgę bauginančius, niūrius į jūrą atsiveriančius tarpeklius, kurių akmeninės sienos tarsi sniego gniūžtėmis buvo nusėtos lizduose tupinčių kirų. Lizdus jie buvo sunešę ant menkiausių sienos nelygumų, labai arti vienas nuo kito, dažnai netgi susisiekiančius. Juose tupintys kirai beveik be perstojo skardžiai klykė, gal sveikindami atskridusį pakeisti savo partnerį ar bandydami perspėti kaimynus, kad nesikėsintų į jų teritoriją. Klykė ir šimtai ore skaidančių kirų. O jų visų netylantys klyksmai susiliedavo į neapsakomą triukšmą, užgožiantį net galingos bangų mūšos garsus.
Tarpekliai, kuriuose perėjo gausybė tripirščių kirų, buvo patogi vieta šių paukščių žiedavimui norint daugiau sužinoti apie jų gyvenimą ir keliones. Stebėdamas šį darbą, įsitikinau, kad jis nėra malonus, o yra nelengvas, net pavojingas. Mat reikėdavo tabaluojančiomis ore virvinėmis kopėčiomis nusileisti į tarpeklio dugną ir praleisti čia ilgą laiką iš viršaus nuolat „lyjant“ skraidančių paukščių išmatomis. Tuo tarpu pats žiedavimas buvo gana paprastas. Vienas jo dalyvių naudodamas ilgoką lengvą mietą ir jo gale iš valo padarytą kilpą, užmaudavo ją lizde tupinčiam paukščiui ant kaklo. Taip pagautą spurdantį paukštį nuleisdavo kitam žieduotojui, kuris uždėdavo ant kojos žiedą, atlaisvindavo kilpą ir paukštį paleisdavo. Kadangi tripirščiai kirai gyveno ir maisto ieškodavo dideliais būriais, kuriuos jūroje buvo galima pastebėti iš toli, tuo dažnai pasinaudodavo žvejai, kad surastų žvejybai tinkamas vietas, kuriose susitelkę žuvų guotai.
Daug retesni buvo stambieji, kartais žąsies dydį siekiantys kirai , – dydysis poliarinis ir balnotasis. Jie neskubėdami, pavieniui skraidydavo jūros pakrantėmis ieškodami paliktų be priežiūros lizdų su kiaušiniais ar jaunikliais, negailestingai puldavo užsižiopsojusios patelės į jūrą vedamus arba joje jau esančius jauniklius, kuriuos be vargo greitai prarydavo. Be šių kirų gana dažni buvo ir stamboki sėjikinių giminės paukščiai vadinami plėšikais. Jie nuolatos „dežuruodavo“ ore laukdami iš jūros grįžtančių ir žuvų pririjusių kirų ar kitų paukščių. Pasirinkę auką, imdavo ją persekioti ir atakuoti, pakol toji neatrydavo sugautos žuvies, kurią plėšikas mikliai sučiupdavo ore, nespėjus jai pasiekti vandens ar žemės.
Dienoraštis
1969.07.08
Šiandieną iki pietų lankiausi prie jūros „pliaže“, kur daug besišeriančių gagūnų. Prisirinkau kriauklių, laukinių svogūnų, labai sušalau. Grįžau pusračiu per tundrą. Po pietų atplaukė “Gaga“, nuplukdė mus į mažytę Kuvšino salą. Tenai mūsiškiai jau rinko gagų pūkus. Nuėjau į paukščių „turgų“, kuris buvo įsikūręs ant stačių, pakopomis kylančių uolų. Čia perėjo tūkstančiai jūros paukščių. Visas uolų pakopas buvo tirštai nutūpę į pingvinus kiek panašūs narūnėliai, gerokai mažiau buvo taisčių. Kiaušiniai buvo padėti ir perimi tiesiog ant plikų uolų. Nuo paukščių balsų ore tvyrojo netylantis triukšmas, susiliejantis su dūžtančių jūros bangų šniokštimu. Vieni paukščiai šokdami nuo uolų nuskrisdavo į jūrą, kiti, matyt pasimaitinę, grįždavo atgal. Pačioje uolos viršūnėje, buvo storokas durpžemio sluoksnis, kuriame išrausę negilius urvus perėjo gražuoliai kirviasnapiai (dar vadinami mormonais). Buvo gražu ir juokinga žiūrėti, kaip jie, tankiai plasnodami trumpais sparnais, grįždavo iš jūros suspaudę snapuose po keletą nukarusių žuvyčių. Įspūdžiai buvo nepakartojami. Kopiau aukštyn slidžiomis paukščių mėšlu padengtomis uolomis, ieškodamas geresnių vietų fotografavimui. Gaila, kad buvo jau vakaras, teko lipti žemyn ir grįžti į valtį. Netrukus nuplaukėme Bolšoj Zeleniec ir Malij Zeleniec salas, ir visą naktį iki 9 val. ryto rinkome gagų pūkus. Velniškai pavargome ir sušalome.
1969.07.09
Po naktinių darbų beveik visą dieną miegojome. Šiandieną Charlovo saloje daug žmonių, – trumpam atvyko apie 20 studentų iš Leningrado, Riazanės, Kuibyševo. Vakare nuėjau prie uolėtame krante bangų mūšos išgraužtų įspūdingų tarpeklių. Čia ant uolų atbrailų buvo susukę lizdus ir perėjo triukšmingi tripirščiai kirai. Fotografavau. Jūroje ir ore tik apie 4-5 laipsniai šilumos.
1969.07.10
Pagaliau sulaukėme gero oro. Nuo pat ryto spigina saulė. Tiesa, vėjas, kaip ir anksčiau stingdo veidą, bet užuovėjoje galima net kepintis. Beveik porą valandų praleidau šiaurvakarinėje pakrantėje, fotografuodamas bangų mūšą ir tarpekliuose įsikūrusių paukščių „turgų“. Po pietų vėl klajojau po salą fotografuodamas peizažus, paukščius, žydinčius augalus. Grįžome kartu su Valia ir dar viena studente. Trobelėje buvo tuščia, tik radome raštelį, kad visi išplaukė Į salą Višniak rinkti gagų pūkų. Gaila, būčiau ir aš plaukęs iki Kuvšino salos, fotografavęs įspūdingą paukščių „turgų“.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
