AIDAI

Kristina Grabauskaitė. Susitikti dievus ir deives: kaip gimsta legendos

Užmiršti dievai, sugriautos šventyklos, palaidoti lobiai – paslaptys, kurias šnabžda Atėnai ir šalia esančios salos. Atrasti kelius ir nuklysti jais į praeitį – tai vienintelis būdas išgirsti bent kruopelytę tos paslapties. Vienas iš šių kelių atvedė į Aeginą (salą netoli Atėnų) ir mitinių dievų namus. Elanios Dzeuso Šventykla buvo viena seniausių Europoje Dzeuso garbei statytų šventyklų. Manoma, kad ji buvo pastatyta trys kartos prieš Trojos karą (apie 1260–1180 pr. Kr.). Po tiek metų iš šventyklos liko tik griuvėsiai, kurie saugo istorinę dvasią ir atskleidžia paslapties šydą.

Po šiuo šydu slepiasi mitologija – kaip ir kodėl buvo nuspręsta galingiausiam antikos dievui pastatyti rūmus. Dažniausiai mitologija būna kupina paslapčių ir intrigos, tačiau ši – atvirkščiai, paprasta ir trumpa. Aeginą užklupusi sausra atnešė salos gyventojams sunkmetį. Salos karalius, Dzeuso sūnus, maldavo savo tėvą sugrąžinti lietų.

Kai malda buvo išklausyta, kaip padėką aeginiečiai pastatė šventyklą. Nors ši istorija nėra labai intriguojanti, pati šventykla buvo ypatinga, o jos griuvėsių aura dar ir šiandien palieka įspūdį. Žengiant išlikusiais laiptais ir liečiant buvusių rūmų pabirusius luitus, tik viena mintis sukasi galvoje – esu namuose pas Dzeusą.

Netikėta, kad ant išlikusių griuvėsių randu pastatytus ortodoksų maldos namus. Kyla klausimas: tai vis dėlto, ar esu namuose pas Dzeusą, ar pas Dievą?

Šventykla, arba tai, kas liko iš jos, ir ant šventyklos pastatyti maldos namai (tikėtina, iš tų pačių luitų) skatina vaizduotės atgimimą. Vaikštinėdama aplink, išgirstu beldimą. Tylų, tarsi kas į griuvusių sienų akmenis stuksentų. Aplink nėra žmonių, pasiekti šią vietą nėra lengva – reikia važiuoti į salos vidurį, o tada kopti į kalvą. Viduryje niekur, štai tokie šie griuvėsiai. Beldimas vis kartojasi, ir aš susidomiu, įsiklausau. Kas tai galėtų būti?

Pradedu kurti savo legendą – Dzeusą įkalino maldos namuose. Apžiūriu pastatą: viskas aklinai uždaryta, užkalta, tik šalia durų ir langų stovi ikonėlės. Galbūt Dzeusą tikrai įkalino jo paties namų griuvėsiuose? Pats Dzeusas beldžia norėdamas ištrūkti, pagalvoju. Turbūt taip ir gimsta tūkstančius metų gyvuojančios legendos.

Dievų ir dievybių auros paieškos atveda į dar vieną Aeginos saloje esančią šventyklą. Šį kartą išlikusią, aptvertą ir ženklais apstatytą – Aphaia šventyklą. Šis architektūros perlas, sulaukiantis daug turistų ir susižavėjimo, buvo pastatytas apie 570 m. pr. Kr. Šventykla ne kartą buvo sugriauta ir vėliau atstatyta.

Nors vaizdai verti atviruko, čia aura jau kita. Nei beldimo į griuvėsius, nei uždarytos Atėnės ar Dzeuso nėra. Tačiau susidomiu deive Aphaia – kas ji buvo ir kodėl jos garbei buvo pastatytas šis šedevras? Mitologija byloja, kad ši deivė buvo atsakinga už vaisingumą ir žemdirbystę.

Visgi šventykla buvo statoma ne dėl gero derliaus ar gimstamumo, bet kaip padėka už pergalę. Apie 500 m. pr. Kr. atėniečiai meldė Aphaia pagalbos mūšyje su persais. Ir, kaip nesunku nuspėti, deivė maldas išklausė.

Šiandien mes galime grožėtis nuostabia išlikusia architektūra, prisėdę ant antikos laikus menančių laiptelių, ir skaityti legendas apie dievus bei deives, kuriems buvo statomi gražiausi rūmai.

Svečiuojantis pas Antikos dievus, prisiminiau mūsų pagonių dievus. Kokiais keliais reikėtų nuklysti, kad atrastum Perkūno ir Žemynos namus? Turbūt tai ne šventyklos ar griuvėsiai. Gal Dzeusą įkalino ant kalvos, bet Perkūno – neįmanoma. Svarstau, sėdėdama ant riedulio po antikos saule, kad mūsų dievai gyvena gamtoje: sudegusiuose laužuose, tyliuose pelkėse, medžių viršūnėse. Jiems nereikia didžiulių šventyklų, herojiškų legendų, informacinių stendų ar turistų. Jei reikėtų sugalvoti legendą apie Perkūno ar Žemynos namus, ji prasidėtų nuo miško trobelės, tiršto ryto rūko ir bundančios miško dvasios. Antikos dievai – kitokie, jie vis dar gyvena šventyklų griuvėsiuose.

(Autorės nuotraukos.)

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE