AIDAI

Ne ašara Dievo aky, o pažiba Nemuno vingy

(Architektui Algimantui Mačiuliui (1931-2024), ėjusiam Druskininkų vyriausiojo architekto pareigas 1956-1960 metais, atminti.)

Bičiulis Darius patarė architektūros metro kontaktus, kartu įspėdamas būti pakančiu garbaus amžiaus senolio įnoriams. Šimto darbų fone ketinimas gauti autoriaus autografą atrodė penktaeilis, tad ilgokai ruošiausi išvykai pas vieną žymiausių Lietuvos architektų. Deja, bet autografą vertingam leidiniui nebegausiu – Algimantas Mačiulis šiemet iškeliavo Anapilin, palikęs gilią žymę ne tik šiuolaikinėje architektūroje, bet ir jos tyrime. Kadaise vos 25-ių jaunuolis buvo paskirtas į atsakingas garsaus kurorto – Druskininkų – vyriausio architekto pareigas, ir vos per kelis metus sugebėjo įkvėpti tuomet nedidukam miestui plėtros pagreitį. Mūsų kelionė praeitin bus skirta permainoms, kurias per 1956-1960 metus patyrė Druskininkai padedant Algimantui Mačiuliui, sodresniam vaizdo atkūrimui pasitelksime retronuotraukas, planus bei schemas ir senąją dokumentiką.

 

Stalininio įšalo laikų dokumentikoje atpažinsime tuometę sanatoriją „Baltarusija” ir neįmantrias poilsiautojų pramogas: maudynes, skaityklą, parkelį.

Šeštojo dešimtmečio vidury Druskininkuose dar gausu tarpukario ir net carmečio laikus menančių medinukų, o ir gyventojų nėra nei šešių tūkstančių (1959-ais kurorte gyveno 5765 druskininkiečiai). Pasidairę į Druskininkų planą 1956-ais, atrasime postalininiam sovietmečiui būdingą keistenybę: rodos, lietuvių kalboje maža žodžių parinkti sanatorijų, visuomeninių objektų pavadinimams – viskas sunumeruota it kokiame lageryje. Tiesa, ir kituose Lietuvos, o ir visos sovietų imperijos, miestuose anuomet būta kvailos nuostatos visuomeninius objektus ne tikriniais vardais vadinti, o primityviai numeruoti. Algimanto Mačiulio ir jo bendraminčių dėka „mediniai” Druskininkai ėmė virsti gerokai patogesnių ir modernesnių pastatų miestu.

1956-ų Druskininkų plane pirmuoju – svarbiausiu – objektu nurodytas vykdomasis komitetas, nors vargu ar bent vienam atvykėliui jis buvo aktualus.

6-ojo dešimtmečio vidury Druskininkų veidas mažai kuo skyrėsi nuo tarpukarinio, tad atvykęs kurortan Algimantas Mačiulis griebėsi darbo.

Tokie Druskininkai pasitiko jaunąjį architektą Algimantą Mačiulį: miestui reikėjo ne tik investicijų ir naujų pastatų, bet ir aiškaus plėtros plano.

Kažin ar naujasis Druskininkų vyriausiasis architektas žinojo, kad praleis kurorte vos kelis metus, bet jau 7-ojo dešimtmečio vidury miestas atrodė smarkiai atsinaujinęs: svečių laukė sanatorijos „Tėvynė” (520 vietų), „Dainava” (225 vietos), „Baltarusija” (350 vietų), už Ratnyčios įsikūrė kita sanatorijų grupė – „Dzūkija” (380 vietų), „Draugystė” (330 vietų), vaikų sanatorija „Saulutė” (175 vietos). Šalia geležinkelio ir autobusų stočių veikė poliklinika, poilsiautojai vaikštinėdavo net penkiolikos hektarų dydžio gydomosios ir fizinės kultūros parke. Tarp jo ir Druskonio ežero įsiterpė „Vilniaus” sanatorijos (340 vietų) korpusai, o miesto centre įsikūrė 220-ies vietų sanatorija „Pušynas”. Druskininkų centre, Nemuno pakrantėje, sveikatintis kvietė balneologinė gydykla: mineralinio vandens korpuse įrengta 80 vonių, gydomojo purvo procedūrų korpuse – 80 kušečių.

Kilo vis naujų poilsiautojams skirtų objektų sienos: 1960-ais duris atvėrė balneologinė purvo gydykla, 1961-ais – sanatorija „Dzūkija”, 1962-ais – poilsio namai „Pušynas”, vėliau tapę vienu „Vilniaus” sanatorijos korpusų, tad 1961-ais kurorte sveikatinosi ir gydėsi daugiau nei 40 tūkst. atvykėlių. Iki 1962-ų Druskininkuose baigta statyti: autobusų stotis, viešbutis, du kino teatrai, viešojo maitinimo ir buitinio aptarnavimo įmonės, 7-ios parduotuvės, 21 daugiabutis ir 110 individualių namų.. Įrengta oranžerija, miestas dailiai apželdintas, o jo teritorija 1963-ais jau apėmė bemaž 600-us hektarų, kurių pusė buvo parkai ir želdiniai. Mieste buvo 47-ios gatvės, bendras jų ilgis 1963-ais sudarė 22,3 kilometrus. Daugumoje gatvių įrengti vandentiekis ir kanalizacija, 1960-ais kursavo du miesto autobusai, plentai sujungė Druskininkus su Vilniumi, Kaunu ir Gardinu.

Algimanto Mačiulio ir jo talkininkų pastangų dėka sparčiai gražėjo Druskininkų veikas, plėtėsi paslaugų spektras: toks kurortas 7-ojo deš. pradžioje.

Šiandieną sunku patikėti, tačiau 6-ojo dešimtmečio vidury į Druskininkus skraidė lėktuvai iš Kauno ir Vilniaus. Kiek tai apsimokėjo aviatoriams, sunku pasakyti, bet kurortas įsirengė oro uostą. Augo gyvenamasis fondas, kurio plotas 1962-ais sudarė bemaž 22-u tūkstančius kvadratinių metrų daugiabučiuose, ir beveik 14-a tūkstančių individualiuose namuose. Kurorte veikė du viešbučiai, restoranas(!) ir kavinė, keturios sezoninės valgyklos (viena jų buvo dietinė, turėjusi net 300-us vietų), žiūrovų laukė du kino teatrai (tiesa, „Voveraitė” veikdavo tik kurortinio sezono metu), pasižmonėti buvo galima kultūros namuose, o apsišviesti – dviejose bibliotekose. Nuo 1957-ų veikė duonos kepykla, pieninė darbą pradėjo dar karo metais, 1958-ais ėmė veikti buitinio aptarnavimo kombinatas, tais pačiais metais startavo vilniškio mėsos kombinato cechas Druskininkuose. Vaisiais ir daržovėmis miestą aprūpindavo Druskininkų tarybinis ūkis, sveikatą druskininkiečiai atgaudavo 100-o vietų ligoninėje, moksleivių laukė trys mokyklos, septynmetė (M.Čiurlionio vardo) muzikos mokykla, vaikų darželiai ir lopšelis.

Tokius Druskininkus paliko Algimantas Mačiulis 6-ojo dešimtmečio vidury.

Savaime suprantama, kad sparčiam Druskininkų augimui nusipelnė ne vien miesto architektas, bet ir visi druskininkiečiai, tačiau Algimanto Mačiulio nuopelnai daugelio pamėgtam kurortui yra neginčijami. Neatsitiktinai architektūros autoritetas autobiografinėje knygoje „Permainingi metai. Architekto užrašai” (2008) Druskininkams skyrė keliasdešimt puslapių, juk „Druskininkų periodas” buvo ilgos ir garbingos jo profesinės karjeros startinis etapas. Verta prisiminti įgyvendintus Algimanto Mačiulio projektus Druskininkuose: generalinis planas, detalus centrinės miesto dalies projektas (1956-1957 m.), indivualūs gyvenamieji darbai Dzūkų, Vytauto, Palangos, Antakalnio, Žaliojoje gatvėse, 100-o vietų valgykla dab. šv. Jokūbo gatvėje (1958 m.) – pastatas rekonstruotas, sunaikinant ir A.Mačiulio žmonos Marijos sukurtą mozaiką „Mergina su vaisiais”), vasaros teatras miesto parke (1958 m.), gydomosios fizkultūros parko vartai (1960 m., fasade išlikusi M.Mačiulienės mozaika (1962 m.)), „Turisto” viešbučio baro interjeras (1959-1960 m.), vaistinės šalia centrinės aikštės interjeras (1959-1960 m.). Taigi, Algimantas Mačiulis paliko ryškų architektūrinį pėdsaką Druskininkuose.

Algimanto Mačiulio įpėdiniai sumaniai tęsė jo pradėtus ir sumanytus darbus, tad Druskininkai sparčiai augo – tokie jie 7-o dešimtmečio pabaigoje.

Druskininkų istorijos mėgėjus neabejotinai sudomins Algimanto Mačiulio prisiminimai autobiografinėje knygoje.

Apsilankyti Druskininkų praeityje mums talkino AIDŲ fotoarchyvas ir videoteka.

Patiko publikacija? Skirkite vienkartinę paramą! Dėkojam!

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE