Kai tik vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių, jie rado čia daugybė pabėgėlių iš visos Lietuvos, kurie palikti likimo valiai be maisto, pastogės ir šiaip būtiniausių dalykų, kažkaip egzistavo. Pabėgėliai Vilniuje atsidūrė tarsi spąstuose, nes ir lėšų pragyvenimui neturėjo, ir išvykti be vokiečių leidimo negalėjo.
Norint suprasti kiek yra daug, tai grubiai skaičiuojant kažkas apie 100 000 pabėgėlių. O jei tiek susikaupia žmonių pakankamai nedideliame plote, tai dėl higienos stokos epidemijos ir visokios kitokios ligos yra neišvengiamas pavojus.
Vokiečių valdžios Vilniaus administracijai tenka spręsti iškilusias problemas nedelsiant, nes epidemijos greitai galėjo užgriebti ir vokiečių kariuomenės karius, kurie būtent per Vilnių traukia tolyn į Rusijos frontą. Todėl 1916 m. gegužės 19 d. vokiečių valdžios paskirtas Vilniaus administratorius Pohly‘s išleido įsaką, kad nuo gegužės 22 d. iki gegužės 28 d. Vilniaus miesto gyventojai gali nemokamai pasiskiepyti nuo raupų. Skiepydavo miesto ligoninėse Aušros Vartų g. 17, Ukmergės g. 5, Rodunės g. 33, Antakalnio g. 62, Savičiaus ligoninėje, Jokūbo ligoninėje, Žydų ligoninėje, Mishmeres-Choilim ligoninėje Kijevo gatvėje, Pieno virtuvės ligoninėje Didžiosios Pohulankos g. 15, Pieno lašo prieglaudoje Pranciškonų vienuolyne.
Dabarties laikais tai skamba puikiai. Tačiau to meto gyventojams tai kėlė siaubą. Nes baltai apsirengę gydytojai su baltomis kaukėmis ant veidų, badė dideliais metaliniais švirkštais į petį, skausmingai įleisdami neaiškų skystį gyliai po oda. Vengė vietiniai Vilniaus gyventojai ir pabėgėliai tokios procedūros kaip velnio. Na ir kas, kad serga ar jaučiasi blogai. Baisu ir tiek. O dar visokie gandai pradėjo slankioti iš lupų į lupas. Todėl net ir sunkiai sergančiuosius bandė visaip slapstyti nuo aštrios vokiečių adatos.
Vokiečiai nebūtų vokiečiai, jei nepradėtų kažkaip draugiškai įtikinėti, kad higienos stoka yra blogai, o skiepai visai gerai. Ir net 1917 m. vasario viduryje suorganizavo Vilniaus gydytojų draugijos paskaitas gyventojams apie sveikatą, higieną ir sveikatos įstaigas mieste. Ir net įkūrė naują, labai svarbią įstaigą, vadinamą „Sveikatos reikalų tyrinėjamoji vieta“. Šita įstaiga stengėsi grumtis su „limpamomis ligomis užimtajame krašte. Tuo tarpu teįtaisė dar šiuodu skyrius: bakteriologijos-serologijos skyrių ir skyrių apsaugoti nuo pasiutimo. Pirmojo skyriaus užduotis, mokslo pagrindais nuodugniai ištirti užsikrečiamąsias arba karščiuojamąsias ligas (vadinasi karštligę, kruvinąją, cholerą, dėmėtąją šiltinę, drugį, kaklinę ir t. t.), ir surasti tikrų priemonių toms ligoms sustabdyti, kad jos negalėtų paplisti. Čia pat priguli ir skiepijimas nuo užsikrečiamųjų ligų ir išmėginimas skiepijamojo vaisto. Skyriuje, kuris darbuojasi apsaugojimu nuo pasiutligės, skiepys tokius asmenis, kuriems bus įkandęs arba bent kiek įbrėžęs pasiutęs šuo, jei kitaip pasiutimo liga nebūtų galima išvengti“.
Vau, iš tiesų atrodo viskas turėjo baigtis taikiai, bet kaip visada kažkaip gavosi klaikiai. Nes „Lietuvos gyventojai susirgę, kas žin kodėl, dar vis nemėgsta eiti pas gydytoją arba į ligoninę. Jei kas suserga, tai prieš eidamas pas gydytoją, pirmiau išbando visus naminius vaistus arba eina pas šundaktarius. Tiesa, prieš karą sveikatos stovis Lietuvoje buvo pagerėjęs, bet tuokart, kaip ir dabar, gyventojai susirgę nemėgdavo eiti pas gydytoją. Dažnai galima girdėti tokių kalbų: „Ką čia gydytojas žino?“ arba „Ką man gydytojas gali padėti?“. Žinia, tokie ligoniai gydytojui sunku gydyti, nėsa jie nesielgia kaip gydytojas įsako, o griebiasi be nuovokos kas žin kokių kartais keisčiausių, naminių „vaistų“. Pavyzdžiui dar vis neišnyksta paprotys žaizdą aptverti žibale mirkytu tvarslu; užkaitus kaklui, dar vis randasi tokių, kurie geria arba gargaliuoja skystimą su virintu medumi ir šuns išmatomis. Sirgdami kraujo trūkumu, tikisi pasveiksią suvalgę utėlę su aptepta duona. Kas labai suliesęs ir tokioje ligoje, kurios priežastis nežinoma, dažnai elgiasi šitaip: ligonis nebesiprausia ir nebesišukuoja. Jisai visai nesikerpa plaukų ir jie visai susisuka į kaltūnus. Žinia, juose privysta aibės ido [tipo utėlių]. Kaltūnai, girdi, reikia nešioti, kol nenukrisią patys, nėsa tiktai tada ligonis pasveiksiąs. Dargi apšviestųjų sluoksnių žmonės nuo kai kurių ligų gydosi pas šundaktarius, ypatingai nuo rožės ir skaudulių“.
Buvo teigiama, kad „dabar, karo metais, pamažėjus gydytojų ir pabrangus vaistams, visokiems „burtininkams ir užžadėtojams“ pasidarė plati pelno dirva. Reikia būti labai kvailam, kad tikėtum burtininkui ir kad priimtum visokias bjaurybes iš rankų tokio žmogaus, kuris nieko nenusimano apie gydymą. Bet, nelaimė, kad Lietuvoje kvailių netrūksta. O antra, žmogus nelaimėje skaudėdamas, nebežino, nė ko griebtis. Gyvybės bei sveikatos versmė ir pamatas – tai tyras oras, tyras vanduo, sveikas paprastas valgis, šiltas apvalkalas, švarus kūno laikymas, išmintingas darbas ir ramus pasilsis (miegas)“.
Tai linkiu visiems kuo daugiau būti gryname ore, gerti švarų vandenį, valgyti sveikai, rengtis šiltai, praustis dažnai, protingai dirbti, gerai pailsėti ir kietai išsimiegoti. O jei tiesiog skaudės kaklą, tai net nemėginkite gargaliuoti šuns š… su medumi.
Tai štai tokie reikalai apie higieną, sveikatą ir visokius raganius.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Wilnaer Zeitung 1916 m., Dabartis 1917 m. ir 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 403 puslapiai beveik be iliustracijų.
