Nors toliaregystė atkakliai spaudžia į kampą, jau ir peržengęs pusės amžiaus ribą, atkakliai stengiuosi apsieiti be akinių ir darbuose, ir vairavime. Alytaus praeitin keliausime irgi be akinių: nesidėsime nei rožinių, nei tamsinančių, o tiesiog mokėdami atskirti niūrią sovietmečio politinę konjunktūrą nuo žmogaus nenumaldomo siekio susikurti gražesnį gyvenimą. Septintojo dešimtmečio dokumentika paliudys, kad alytiškiai nuveikė itin daug, jog Alytus būtų pagrįstai vadinamas Dzūkijos sostine, visiškai nepanašia į kadaise buvusį carinės tvirtovės palydovą. Šiandieną miestas gerokai pasikeitęs, neliko jame anuomet galingų ir perspektyviomis laikytų pramonės įmonių, o septintajame dešimtmetyje jos dar tik stiebėsi aukštyn. Kokio būta Alytaus chruščiovinio atlydžio/atšilimo laikmečiu, kuo gyveno alytiškiai, ką kūrė ir kuo džiaugėsi? Metas sukti laikrodžio rodykles atgalios… (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – Alytaus rajono saviveiklininkų koncertas, 7-o deš. vid.)
Sovietmečiu dažnas neturėjo skalbyklės, tad naudojosi skalbyklų paslaugomis, o skalbimo mašinas joms gamino Alytuje (7-o deš. vid.)
Alytiškių skaičius nuosekliai augo, nors, kaip žinome, „sekso sovietų šalelėje nebuvo”: 1959-ais mieste gyveno 12,5 tūkstančio žmonių, o 1964-ais jau trimis tūkstančiais daugiau. Kuo gi užsiėmė anuomet alytiškiai? Trys tūkstančiai dirbo pramonės įmonėse, bemaž tūkstantis triūsė statybose, po pusę tūkstančio darbavosi transporto, sveikatos apsaugos, kultūros ir švietimo, prekybos ir visuomeninio maitinimo srityse. Miesto teritorija apėmė beveik pusantro tūkstančio hektarų, kurių šeštadalis buvo parkai, miškai, šilai, sodai. Nemuno kairiajame krante buvo susitelkę svarbiausios įmonės ir dauguma įstaigų, o rytinė dalis, sujungta su vakarine pontoniniu tiltu, buvo net triskart mažesnė už vakarinę. Alytiškiai naudojosi ir ties Kaniūkais esančiu tiltu, o ilsėtis buvo pamėgę Alytaus šile ir miške, įsiterpusiame dvylikos kilometrų ilgio Nemuno kilpoje. Akį traukė aukšti ir statūs Nemuno krantai, pamėgti pušynų, čiurleno gausybė šaltinių, kurių tarpe būta ir mineralinių, vandens sudėtimi panašių į garsiuosius Birštono ir Druskininkų vandenis.
Anuomet knyga, o ne internetas, buvo svarbiausiu žinių ir savišvietos šaltiniu, tad alytiškiai gausiai lankydavosi knygynuose (7-as deš.)
Mieste būta virš šimto gatvių, kurių bendras ilgis artėjo prie penkiasdešimties kilometrų, stiebėsi bemaž 1700 daugiabučių, individualių ir visuomeninių pastatų. Gyvenamojoje statyboje dominavo individualūs namai, kurių plotas siekė 50 tūkstančių, kai daugiabučių bendras plotas buvo dvigubai mažesnis. Mieste kursavo autobusai, o plentai jungė Alytų su Kaunu, Vilniumi, Druskininkais, Kalvarija, geležinkeliu susisiekta su Kazlų Rūda. Anuometė automobilių transporto kontora (koks įmantrus pavadinimas…) turėjo trejetą šimtų transporto priemonių, o iš autobusų stoties kasdien išvykdavo virš pusšimčio reisų į Alytaus rajono gyvenvietes. Netoli miesto veikė oro uostas, mieste plėtėsi telefono tinklas. Alytaus energetikai prižiūrėjo net tik gimtojo miesto, bet ir Varėnos, Lazdijų, Marijampolės (anuomet – Kapsuko) rajonų bei Druskininkų miesto elektros linijas, o bemaž devynis šimtus darbuotojų turėjusi statybos valdyba rentė gyvenamuosius ir visuomeninius pastatus ne tik Alytaus, bet ir Lazdijų rajone.
Alytaus augimas ir alytiškių nūdiena įamžinta senojoje dokumentikoje, nuo kurios sukūrimo prabėgo daugiau nei pusė amžiaus (1967 m.).
Dar tarpukariu Alytuje įkurta brolių Cvilingų žemės ūkio mašinų gamykla septintojo dešimtmečio pradžioje tapo Alytaus mašinų gamyklą, kurioje septintojo dešimtmečio vidury dirbo pusseptinto šimto alytiškių. Įmonė gamino ne tik pramonines skalbimo mašinas, bet ir grūdų vėtykles, liejinius. Tarpukariu pradėjusi veiklą terpentino-kanifolijos gamykla septinto dešimtmečio vidury tapo Alytaus chemijos gamykla, joje darbavosi nepilnas šimtas alytiškių. Triūsė duonos ir pieno kombinatų darbuotojai, siuvimo fabrike „Dainava” dirbo nepilnas tūkstantis, o septinto dešimtmečio pradžioje veiklą pradėjo metalinių konstrukcijų gamykla, turėjusi bemaž pusantro šimto darbuotojų. Įmonė gamino nestandartinius metalo įrenginius bei metalines konstrukcijas Lietuvoje virusioms statyboms. Septintojo dešimtmečio pradžioje ėmė veikti šaldytuvų ir vyno gamyklos, tuo pat metu įkurtas buitinio aptarnavimo kombinatas perėmė buvusio baldų fabriko „Dzūkija” veiklą. Septinto dešimtmečio vidury pradėtas statyti galingas medvilnės kombinatas. Būtina paminėti, kad Alytaus plėtrai nusipelnė ne partiniai funkcionieriai ar sovietiniai kareivos, o darbštūs ir atkaklūs alytiškiai, dailinę Dzūkijos sostinę, nepaisant itin kuklios buities ir gausybės sovietinės sistemos ydų – didžiausia pagarba jiems!
Lietuvos architektai, menininkai, baldininkai maitinimo įstaigoms suteikdavo šarmingus interjerus, tad alytiškiai pamėgo savąjį restoraną (7-as deš.)
Nors Alytus pagrįstai laikytas pramoniniu miestu, jame netrūko kultūrinės ir švietimo veiklų: būta keturių vidurinių mokyklų, „darbo jaunimo” vidurinės (vakarinės?) mokyklos, aštuonmetės mokyklos, veikė proftechninė mokykla prie Alytaus mašinų gamyklos, automokykla, vaikų muzikos mokykla, sporto mokykla, keli vaikų darželiai ir lopšeliai. Skaitytojų laukė dvi bibliotekos, žingeidžius kvietė kraštotyros muziejus, kultūros namuose prieglobstį rado liaudies teatras, žiūrovus viliojo trys kino teatrai, darbavosi dvi spaustuvės. Alytiškių sveikata rūpinosi du šimtus lovų stacionare turinti ligoninė, poliklinika apsirūpino reikiamais – pagal to meto sovietinius standartus – medicinos prietaisais, tarpukariu pastatyta tuberkuliozės ligų sanatorija išplėsta iki dviejų šimtų lovų, mieste veikė greitosios pagalbos stotis. Septintojo dešimtmečio vidury Alytuje darbavosi beveik septyniasdešimt medikų. Tiesa, neverta pasimesti skaičių ir faktų pynėje – sovietinė medicina gerokai atsiliko nuo civilizuotų šalių standartų, nes esminis dėmesys buvo skiriamas milžiniškam kariniam kompleksui – „oboronkai” – surydavusiam net penktadalį SSRS biudžeto. Beje, kol kas nepavyko aptikti informacijos, kad kuri nors Alytaus įmonė būtų gaminusi produkciją ar komponentus karinėms sovietų imperijos reikmėms.
Pasivaikščiojimą 7-ojo dešimtmečio Alytuje baigsime dairydamiesi į jo kerteles, nors akių ir nedžiugins riogsantis statinys sovietiniams kareivoms.
Kelionę į Alytaus istoriją pratęsime netrukus, o šįkart pabuvoti Alytaus praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas ir videoteka.
