Iškeliavo Anapilin iškili tapytoja, daugybės knygų vaikams iliustruotoja, garsiosios vaikų kavinės „Nykštukas” ir Valkininkų vaikų sanatorijos dekoratorė Birutė Žilytė-Steponavičienė. Santūrią ir neišsamią informaciją apie netektį pateikė nacionalinis transliuotojas, pasidalindamas premjerės užuojauta. Kas gi liko nutylėta oficioziniuose tekstuose? Berods, neprisiminta pati esmė, nes tiesa bado akis – ją ir pateiksime. Birutė Janina Žilyė gimė vasarišką birželio 2-ąją Panevėžio rajone esančiuose Nainiškiuose, o 1956-ais baigė Lietuvos dailės instituto grafikos fakultetą. 1963-ais tapo vilniškės M.K.Čiurlionio meno mokyklos dėstytoja, kūrė lakštinės grafikos ir sienų tapybos kūrinius, apipavidalino ir iliustravo vaikiškas knygas, buvo vaikams skirto žurnalo „Genys” bendradarbė. Už Jano Rainio eilėraščių rinkinio „Aukso sietelis” iliustracijas Bratislavos tarptautinėje vaikiškų knygų parodoje pelnė „Aukso obuolio” apdovanojimą. Menininkės kūriniai stebino dekoratyvumu, sodrių spalvų žaismu, lavino mažųjų fantaziją. (Nuotraukoje publikacijos pradžioje – Birutė Žilytė-Steponavičienė kuria sieninę tapybą Valkininkų vaikų sanatorijoje 1970-ais.)
Valkininkų vaikų sanatorijos sieninė tapyba žavi menininkų poros – Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Steponavičiaus – savitu stiliumi.
Menininkės kūrinių sąrašas labai ilgas, tad paminėsime tik ankstyvuosius tapytojos darbus: iliustracijos knygose „Abėcėlė” (aut. K.Jakubėnas, 1958 m.), „Grybai, paukščiai ir žvėreliai” (1960 m.), „Vilkas grikius sėjo” (lietuvių liaudies pasaka, 1963 m.), „Pabėgusi dainelė” (aut. A.Liobytė, 1966 m.), „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį” (1969 m.), „Aukso sietelis” (aut. J.Rainis, 1967 m.), sukurti estampai – triptikas „Jaunystė” (1959 m.), ciklai „Anykščiams” (1961 m.), „Eglė” (1965 m.), „Vilnius” (1966 m.), Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas” sieninė tapyba (kartu su vyru A.Steponavičiumi ir dailininku Laimučiu Ločeriu), Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė” sieninė tapyba (kartu su vyru A.Steponavičiumi).
Tapyba vaikų kavinėje „Nykštukas”, buvusioje dab. Pamėnkalnio gatvėje Vilniuje, viliojo į ją tūkstančius mažųjų lankytojų.
Dailininkė iliustravo puikaus poeto ir itin nevykusio žmogaus – partizanų išdaviko – Kosto Kubilinsko bei liūdnos dalios poetės Salomėjos Nėries knygas, tačiau žinomiausiu jos kūriniu išlieka šarmingojo „Nykštuko” dekoravimas: sunaikinus vaikų kavinę, sieninė „Nykštuko” tapyba buvo atkurta privačia iniciatyva ir lėšomis, o „Pušelės” dekoravimas buvo vandalų nuniokotas. Oficiozams gėda ir nemalonu pripažinti, kad vienos iškiliausių lietuviškų tapytojų kūriniai buvo barbariškai naikinami, abejingai vėpsant paveldu turinčioms rūpintis institucijoms, dosniai penimoms biudžeto pinigėliais. Beje, kadaise „Nykštuko” koncepcija ir dekoras laimėjo premiją sovietų imperijos sostinėje vykusioje parodoje, tai tapo reikšmingu postūmiu vaikų kavinių plėtrai. Po laukinės „pri(ch)vatizacijos” laikotarpio, pelno nenešančių – alkoholiu prekiauti juk neina – vaikų kavinių laukė liūdna lemtis – išnyko ir kauniškė „Pasaka”, šiauliškė „Sigutė” bei „Du gaideliai” Klaipėdoje. Visų jų puošybą suniokojo supratimą apie meną neturintys šmikiai.
Menininkų trijulė vadovavosi meno kūrinių matomumo vaikų kavinėje „Nykštukas” sąlygų schema – dirbta atsakingai, profesionaliai, kruopščiai.
Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Steponavičiaus sieninė tapyba Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė” žavi unikaliu ir nepakartojamu stiliumi.
Prisiminti Birutės Žilytės-Steponavičienės (1930-2024) kūrybinį kelią mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
