Propagandistai savuosius nuopelnus sovietų režimui „tušavo” labai įmantriai: paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, valdžioje išsiskėtojus AMBalui ir co., imtasi dalinti valstybinius apdovanojimus. Uoliam sovietų santvarkos (jei tik tokia tikrumoje egzistavo, o ne buvo sumaniai imituojama) šlovintojui buvo suteikiama nacionalinė premija arba solidus valstybinis apdovanojimas. Žmogelis kadaise kurpė „leninus” ar išsijuosęs giedojo ditirambus kompartijai, bet jau AMBalo ir co. dėka tapo gerbtinu nacionalinės premijos laureatu: taip siekta užgožti uoliai režimui tarnavusių propagandistų darbelius sovietmečiu. Na, lipdė Lenino stovylas, mozojo „revoliucionierius ir pogrindininkus” vaizduojančias terliones, kurpė prosovietinę rašliavą kadaise, ir kas čia tokio? Buvo funkcionierių pamalonintas puikiu būstu, automobiliu (sovietmečiu jis buvo prabangos atributas), kelionėmis užsienin, o dar ir dailia tarnaite galėjo džiaugtis, tik pastaroji vargu ar džiaugėsi „kūrėjo” jai įtaisytu vaikeliu. „Nesidairykim į tą praeitį, juk jau tokia tolima, žiūrėkim dabartin – antai, eina premijos laureatas ir gausiai apdovanotas menininkas”, – tai jo sėbrų ir draugelių iš AMBalo ir co. užmačia.
O mes imkim ir pasidairykim praeitin, kai dažnas kūrėjas išsijuosęs gerinosi partiniams bonzoms, kad gautų riebesnį duonos kąsnį pusalkaniu pokariu, sparčiau ropštųsi karjeros laiptais, be ceremonijų stumdydamas alkūnėmis drovesnius – neužsiimančius sovietine panegirika. Apie dažną tokį „kultūros ir meno veikėją” šiandieną kalbama pagarbiai, nepastebint daugiau nei prieštaringų darbelių sovietmečiu, kai garbusis „kūrėjas” smarkiai prisidėjo kvailinant, mulkinant ir apgaudinėjant Lietuvos žmones, menkinamai vaizdavo lietuvišką mentalitetą, skambiai gyrė atėjūnus iš sovietijos užkaborių. Puikiu prosovietinės rašliavos pavyzdžiu taps 1953-ųjų pabaigoje išleista Alekso Baltrūno knygelė „Mūsų miesto berniukai”, sodriai atspindinti stalininio įšalo dvasią (paranojiškas diktatorius-tironas nusigalavo 1953-ųjų pradžioje). Nors šią rašliavą neskaitytumėme net patekę į negyvenamą salą – toks primityvus stilius ir varganas turinys – trumpai pasidairykime į menkaverčių pasakojimų principus ir akcentus: taip kurpta lietuvaičiams kvailinti skirta propaganda. (Iliustracijoje apybraižos pradžioje – svarbiu viršelio akcentu tapo raudoni pionierių organizacijos (taip vadinta paaugliams muštruoti ir smegenims plauti skirta draugija) kaklaraiščiai, mirgėję anuometėje literatūroje vaikams, jiems skirtuose filmuose.)
Pirmajame apsakyme „Molinis žmogutis” iš Amerikos grįžęs „dėdė Jeronimas” vis atsidusdamas pasakoja, kaip jį skriaudė ir baudė negailestingi amerikietiškieji išnaudotojai, kaip jis nieko Amerikoje neuždirbo, tik įsiūlytą molinį žmogutį iš ten parsivežė. Pasakaitė skirta užmuilinti akivaizdžią tiesą, kad tarpukariu į JAV uždarbiauti lietuviai grįždavo tėvynėn prakutę, statydavosi erdvius namus, turėdavo geriausius ūkius ir dailiausias pačias.
Apsakyme „Telefonas” herojaus Kostuko vyresnioji sesuo jau antrus metus studijuoja Maskvoje (kaip gi nepagirsi imperijos sostinę?!), o jo draugai Romas, Algis ir Vytukas bei Laima niekaip nesutaria, kas gi toks tas telefonas ir kam reikalingas. Verta prisiminti, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje telefonas privačiuose namuose buvo retenybė: jais naudojosi partiniai funkcionieriai ir sovietiniai valdininkėliai. Anuomet ne tik telefono – padoresnio būsto dauguma neturėjo, bet mūsų herojus – aišku, būtinai pasirišęs pionierišką kaklaraištį – uoliai laukia sesers skambučio iš „didingosios” Maskvos. Tiesa, vaikai spėja ir be telefono pasikalbėti apie „aerodromą” (oro uostą, rus.), nenustygsta vietoje ginčydamiesi, kaip gi geriau išmokti pamokas…
Pasakaitės „Padangių lėtasis” apie sovietinį rojų veikėjas Vytukas yra apsiskaitęs ir išprusęs vaikis: jo numylėtoji knyga – „Apysaka apie tikrąjį žmogų”, kurios herojus – pats Meresjevas! (tiesa, kas tai per šmikis, nei vienas mūsų nežino, ir tai yra labai gerai, nes propagandinė rašliava nei skatiko neverta). Na, o uolusis Vytukas pamėgęs ir Aleksiejaus Tolstojaus knygutę apie Buratiną, kuri tėra varganas plagiatas italo Karlo Kolodžio knygos „Pinokio nuotykiai”, pasirodžiusios dar XIX amžiuje. Tiesa, Vytukas suskumba ir pats laišką draugužiui Mykolui į kolūkį parašyti. Taigi, kolūkis – kokia kiekvieno lietuvaičio „svajonė”!.. Mūsų Vytukas ne tik geras berniukas, draugaujantis su mergaite Silva, bet ir talentingas modeliuotojas, kuriam šauniai pataria ir vadovauja Silvos tėtis, dėvintis karinį mundurą ir „kepurę su žydrai mėlynu lanku”. Sukonstruotą „aviomodelį” (varganas vertinys iš rusų kalbos) Vytukas išbandys tik pasirišęs pionierišką kaklaraištį ir stebimas to kapitono su „kepure žydrai mėlynu lanku”: ach, koks pavyzdingas berniukas! Džiaugiasi ir Vytuko tėtis – tekintojas, o ne koks nors nusmurgęs inteligentėlis, o kapitonas vis pašnekina Vytuką apie kovas virš Berlyno ir nemirtingus didvyrius Polevojų, Meresjevą ir kitus sovietijos stabus.
Vainikuoja propagandinę knygelę net kelių dalių apsakymas „Mūsų miesto berniukai”, tikėtina, nusižiūrėtas nuo kokio nors rusiško „Rebiata naševo goroda” – tiesiog nėra laiko ieškoti sovietinėje literatūroje rusiškojo A.Baltrūno rašliavos pirmtako. Pasakaitė yra idealus stalininio įšalo propagandos pavyzdys: naivų ir žioplą lietuvaitį Mykoliuką nuolat „šefuoja” ir moko išmintingieji jo draugužiai Petia ir Volodia: kaip gi kitaip, jei net sovietiniame Lietuvos himne „įkalta” geležinė sovietmečio nuostata – „padėjo kovoj DIDI rusų tauta”. Suprask, ta lietuvių tauta, kaip ir nevykėlis Mykoliukas, be rusų tautos pagalbos (o Mykoliukas – be Petios ir Volodios patarimų) būtų kaip karvė be spenio, ir jokios naudos niekam neatneštų. Antai, žioplys Mykoliukas užsiropštė ant ledo lyties ir bandė plaukti, tačiau niurktelėjo į ledinį vandenį, nors Petia ir Volodia jam draudė, ir išmintingai perspėjo apie pavojų. Įžvalgumu bei intelektu spinduliuoja ir tekintojas Goriunovas, kartu su Mykoliuko tėčiu gaminantis net dvidešimt turbinų „Kuibyševhidrostrojui”, įsikūrusiam prie „didžiosios” Volgos! Mykoliukas lankosi tėčio fabrike, kad nuo mažens sužinotų jam skirtą vietą sovietinėje hierarchijoje – darbuosis ceche, prie staklių, bet pirma parašys laišką Petiai, perduodamas linkėjimus Pantelejui Prokofjevičiui (lietuvių kalboje tėvavardis nesakomas, bet knygelės kurpėjui tai nerūpi). Visgi labiausiai draugų trijulei – Mykoliukui, Petiai ir Volodiai – rūpi reikalai fabriko, kuriame darbuojasi jų tėvai, gaminantys įrangą Kuibyševo hidroelektrinei – reikia gi „didžiai” rusų tautai padėkoti už net himne apdainuotą pagalbą: tremtį, rusifikaciją, betvarkę ir t.t.
Knygelę užbaigia pasakaitė „Ar tu pasiruošęs”, kurios herojėmis šįkart yra trys draugės ž Pranutė, Rima ir Valentina, niekaip nesutariančios, kaip gi čia greičiau pasiruošus stojimui į „komsomolą” – sovietijoje įkurtą propagandinę organizaciją, skirtą kvailinti ir ideologiškai „apdoroti” jaunimą. Mokyklos komjaunimo – taip Lietuvoje vadintas „komsomolas” – komiteto sekretorė Vilija Balaišytė spinduliuoja žavesiu ir išmintimi, tačiau įspėja tris drauges, kad būti „komsomolcu” („komjaunuoliu” – „komsomolo” nariu) yra itin didelė garbė, o ir pats „komsomolas” nėra merkantilių karjeristų šutvė, o tik „pirmaujančio” jaunimo draugija. Tad septintokėms net galva sukasi nuo minčių, kaip gi jos pasirengs stojimui į tokią solidžią organizaciją, apie nieką kitą jos nei galvoja, nei svajoja, o dieną-naktį tariasi, kaip gi čia tą „komsomolo” ženklelį greičiau atlapan įsisegus – tuomet pasisekimas klasiokų tarpe garantuotas. Mergaitės imasi sunkiausių darbų ir rizikingų užduočių, kad pademonstruotų savąjį brandumą ir geranoriškumą – gal budrioji „komsomolo” vadovė pastebės jų apsirengimą jau nei pionierėmis būti, o „komsomolcėmis” tapti? Tuomet ir išsipildys jų tyra ir nekalta svajonė segėti kirilica išmargintą „komsomolo” ženklelį, kurį netruks pastebėti ir išmintingoji mokytoja Indrikonienė, mat ją mergaitės ėmėsi šefuoti – senyva jau, nedorėlė.
Susipažinti su sovietinės propagandinės rašliavos pavyzdžiu mums padėjo AIDŲ archyvas, o pasidžiaugti sovietijos žlugimu – Atgimimo karta.
