Kaskart, vaikščiodamas Antakalniu, pastebiu, kaip smarkiai jis pasikeitė: senstelėjo kadaise šviežumu dvelkę namai, eismas gyvesnis bene dešimtį kartų, nei manosios jaunystės laikais, išnyko dauguma paslaugų įmonių-įmonėlių, gyvavusių daugiabučių pirmuosiuose aukštuose. Antakalnis gyvesnis eismu ir judrumu, tačiau daugelis gyventojų jau yra vyresniosios kartos atstovai – tie, kurie anuomet įsikūrė naujuose daugiabučiuose, sudygusiuose Antakalnyje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiuose. Šiandieną anuomečiams naujakuriams jau virš aštuoniasdešimties, ir jų jaunystės Antakalnis mažai berūpi anūkams ir proanūkiams, tačiau bus nemarus tol, kol gyvuos mūsų atmintyje. Pusę gyvenimo praleidęs jaukiame ir žaliame Antakalnyje, šįkart pakviesiu į dar vieną kelionę praeitin: išvysime naujumu ir šviežumu tviskantį, sparčiai besiplečiantį miesto rajoną, dyvysimės lygindami nesenai išdygusius pastatus ir permainų nusineštus statinius dabartinių vietose. Tebūnie ši apybraiža padėka tiems, kurie visomis išgalėmis stengėsi susikurti įmanomai mielesnę bei jaukesnę būtį atšiauriomis sovietinio stygiaus sąlygomis. (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – Antakalnio panorama nuo klinikinės ligoninės stogo: teritorijoje pūpso medinė troba, kyla pastatas kitame Neries krante, poliklinikos vietoje – plynė (7-o deš. pr.)).
Vienas svarbesnių anuomečių pastatų ne tik Antakalnyje, bet ir visame Vilniuje – klinikinė ligoninė – iškilo 6-ame dešimtmetyje.
Neišvardinsiu visų gausybės parduotuvėlių, veikusių anuomet Antakalnyje, kai į jį ėmė keltis atvykėliai iš visos Lietuvos: dažną vasarą leisdavau vienas, nes visi draugai ir bičiuliai būdavo išvežti pas senelius į kaimą. Tiesa, anaiptol ne daugumą žavėdavo vasaros kaime, nes dienos būdamos panašios viena į kitą, o ir pats darbymetis vasarą kaime, tad anūkams daug laiko seneliai skirti negalėdavo. Drąsiai galima pasakyti, kad Vilniaus lietuvėjimas prasidėjo būtent Antakalnyje, sparčiai augusiame 7-o dešimtmečio pradžioje. Atvykėliai buvo pasitikti ne gėlėmis ir išskėstomis rankomis, tačiau pasitaikydavęs atžarumas neišvirsdavo masinėmis muštynėmis, o apsiribodavo užgauliojimais ir apsižodžiavimais. Vilnius 6-o dešimtmečio pabaigoje ir 7-ajame didžiąja dalimi buvo nelietuviškas, tad Antakalnis tapo pirmuoju sostinės rajonu, kuriame daugumą sudarė lietuviai, nors aptarnavimo sferoje jų tebebuvo mažuma, tad dažnai išgirsdavai tai mandagų, tai įsakmų „govorite po ruski“ („kalbėkit rusiškai“, rus.). Šnairavo į persikėlėlius ir Antakalnio senbuviai, net negalvoję, gyvendami Lietuvoje, mokytis lietuviškai. Tačiau Vilnius palaipsniui ne tik lietuvėjo, bet ir modernėjo.
Šalia Antakalnio ir Šilo gatvių sankryžos iškilo Statybos technikumas ir modernūs – to meto standartais vertinant – daugiabučiai (7-o deš. pr.).
Na, o mes grįžtame į chruščiovinio atlydžio Antakalnį, ir savąją kelionę praeitin pradedame 6-ame dešimtmety. Kyla klinikinės ligoninės pastatas, netruks atsirasti pirmasis stambiaplokščių namų kvartalėlis dab. P.Širvio (anuomet – Švyturio) gatvės pašonėje, mikliai daugės nedidelių mūrinukų šalia Šilo gatvės, didžiulį Sapiegų parko rajoną ir buvusį vienuolyną šalia šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios užims sovietiniai kareivos. Ditirambus sovietiniam režimui giedojusiems rašytojams atsiras prabangus – pagal ano meto standartus – Rašytojų namas netoli Petro Vileišio rūmų. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje atvers duris antakalniečių pamėgtas kino teatras „Neris“ (plačiaformatis!), iš kurio antakalniečiai pėsti grįš į namus po vakarinio seanso – rajonas anuomet nebuvo toks išsiplėtęs, aplinkiniuose soduose gyveno vos vienas-kitas. Kur antakalniečiai apsiperka, kai dar nėra šiuolaikiškų prekybos centrų, kuriais jau netrukus pasigirs Žirmūnai: juose duris atvers „Šaltinėlis“ ir „Žirmūnai“, vietoj pūpsančių medinių trobų išdygs modernus (anų laikų standartais vertinant) „Minskas“, atokesniame rajono pakraštyje lauks pirkėjų „Astra“?
Antakalnyje įsikurs troleibusų parkas Žolyno gatvėje: „antrukas” riedės į geležinkelio stotį, „trečiukas” – į Žvėryną, „ketvirtukas” – Žemuosius Panerius.
Antakalniečiai nestena ir nedejuoja dėl parduotuvių stygiaus, nes viena didoka krautuvė veikia šalia „Neries“, kitoje Antakalnio gatvės pusėje. Priešais Statybos technikumą pirkėjų laukia Ūkinių prekių parduotuvė, prie Antakalnio ir Klinikų gatvių sankryžos perkamos daržovės ir šnapsiukas, galanteriją ir parfumeriją dailios antakalnietės perka „Rygoje” prie Žolyno gatvės pradžios, kitoje gatvės pusėje klientų laukia taupomoji kasa, avalynės ateljė ir taisykla, kiek tolėliau – skalbinių priėmimo punktas, už jo – filatelijos ir spaudos parduotuvė, „Eglutė” tuomet prekiauja pramoninėmis, o ne maisto, prekėmis, šalia jos dūzgia telegrafo ir pašto skyriai, perėję gatvę rasime daržovių parduotuvę, o sugrįžę iki klinikų – puikią konditeriją priešais klinikas. Alučio mėgėjai siurbčioja jį „Putelėje” (aludę panaikinus, jos vietoje veiks to paties pavadinimo kavinė), gardžiai papietauti galima „Kregždutėje” šalia „Neries” kino teatro, turintys laiko ir pinigėlių kantriai laukia eilėse šašlykinėje prie „Eglutės” ar „Briedyje” ant aukšto Neries kranto. Netrūksta klientų „sifonkėje” Antakalnio gatvės 95-ame – priešais statomą specligoninę, skirtą lygesniems už lygius, kaukši siuvyklos 93-ame mašinos, visi Antakalnio pakraščių gyventojai skuba apsipirkti „Pavasaryje”, įsikūrusiame priešais 22-ą vidurinę, duris atvėrusią 7-o dešimtmečio pradžioje. Verda gyvenimas…
Daugumos daugiabučių Antakalnio gatvėje pirmuose aukštuose įsikūrę aibė parduotuvėlių, buitinių paslaugų įmonėlių, žiūrovų laukia kino teatras.
Na, o „darbo liaudžiai” (arba „darbo jėgai” – taip partiniai funkcionieriai anuomet vadino paprastus žmones) kyla daugybė stambiaplokščių – „blokinių” namų Krantinės (dab. P.Vileišio) gatvėje: butai ankšti, kambariai pereinami, virtuvės mažulytės, bet… yra karštas vanduo, vonia, balkonas, o ir aplinka graži: šalia Neris, netoliese mokyklos, mažųjų laukia vaikų darželiai, pukši Nerimi poilsiautojus į Valakampius plukdantys garlaiviai. Ir gyventi „bloknamyje” daug smagiau, nei bendrabutyje ar išsinuomotame kambarėlyje seno medinio namo pakrašty, nes tuomet praustis tenka pirtyje, o žiemą – drebėti lauko tupykloje. Dar senesnio standarto „bloknamiai” sutupia Žolyno gatvėje, tarpukariu statytų vienaaukščių – juose kadaise gyveno Turniškių hidroelektrinės statytojai – kaimynystėje. Šalia „bloknamių” esančioje aikštėje vakarais žaidžiamas futbolas, ir tuberkuliozės gydymo įstaigos buvimas šalia nei vieną žaidėją negąsdina. Fantastišku populiarumu naudojasi spaudos kioskas Tverečiaus gatvės pradžioje, ir jo „kaimynas” – ledų kioskas – Mokyklos stotelės pašonėje. Na, o gatvės pradžioje dar 6-ame dešimtmety išdygsta solidus namas „idėjiškai supratingiems” rašytojams ir keletas dailių daugiabučių, išrikiuotų galais link upės. Nuošalioje Smėlio gatvėje iškyla originalus eksperimentinis namas, kuriuo miklesnis gali užsikarti iki pat stogo – šį ypatumą netruks perprasti ilgapirščiai.
Dažnas Antakalnio daugiabutis pastatytas 7-ame dešimtmety, kai rajonas buvo virtęs tikra „statybų aikštele”, o gyventojų skaičius sparčiai augo.
Koks Antakalnis šiandieną? Nepaprastai išaugęs – Sapieginės kalvos ir aplinkiniai sodai tirštai apgyvendinti, o kadaise slidininkų pamėgtos vietelės apaugę krūmokšniais. Kalnų slidinėjimo entuziastai dabar mieliau renkasi ne garsųjį „slalomą” Sapieginės miške ar „Velnio kalną” prie buvusios turizmo bazės, o komfortabilų slidinėjimą užsienio kurortuose. Kiemuose aidi ne žaidžiančių vaikų balsai, o rymo susispietusių automobilių eilės. Nebeliko daugumos parduotuvėlių, pasikeitė kavinių veidai, neretai gali aptikti tuščias, nuomojamas patalpas, kuriose kadaise būta paslaugų įmonės. Kaip bebūtų, bet nenumaldomai tikiu, kad visos permainos išeina į gerą, ir sentimentai anam Antakalniui puikiai derės su jaukaus rajono šiandiena.
Pabuvoti vilniškio Antakalnio praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
