Dėkingi žmonės tie anykštėnai: pats meras padėkojo skambučiu už ciklą straipsnių apie Anykščius ir jų apylinkes, už pasivadinimą netolimon kurorto praeitin, pasiūlė paramą būsimoms publikacijoms. Neatsiliko ir turizmo informacijos centras, net tik pasiūlęs įdomius leidinius apie Anykščių praeitį, bet ir suradęs solidaus amžiaus anykštėną, sutikusį valandikę pasivaikščioti su mumis po miestą, pasidalinti atsiminimais. O ir kiti anykštėnai paskatino toliau domėtis jų mylimo miesto istorija, atsidėkodami tegul ir labai kuklia, bet svarbia parama (ne Šventa Dvasia juk esu gyvas): kas eurą paramos pervedė, kas du, o kas net penketą euriukų. Reikia juk ir lėšų, ir laiko važiuoti, fotografuoti, rašyti, programuoti ir t.t. Pajuokavau, mieli bičiuliai, kad ir sarkastiškai, bet tikrovę bylojau: visa įžanga tėra mano fantazija apie tai, kaip turėtų ar galėtų būti svetingoje bendruomenėje. Maloniai sutikti buvome ir pavedžioti tik Siauruko ir Arklio muziejuose, kur rado mums laiko, bet knygutę apie siauruką teko pirktis – dovanų penkis eurus kainuojantį leidinuką negavome. Visgi abejingumas nenumalšino manųjų ketinimų ir toliau pasakoti apie Šventosios krantuose parimusį dailų kurortą, pamiltą dar vaikystėje, tad šįsyk keliausim į Anykščių praeitį chruščiovinio atlydžio (1954-1964) laikmečiu, jau nebesitikėdami anykštėnų padėkos ir/ar paramos.
Šeštajame dešimtmetyje Anykščiai labiau primena nediduką tarpukario miestelį, o ne sparčiai modernėjantį ir augantį kurortą.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Anykščiuose priskaičiuojama jau bemaž puššešto tūkstančio gyventojų, miesto teritorija siekia beveik šešis šimtus hektarų, dosniai žemės atriekta poilsio zonoms prie Šešupės. Palei upę išsidėstę ir miesto rajonai: kairiajame krante įsikūręs miesto centras ir didesnioji dalis, į pietvakarius nuo centro nutolęs Jurzdikas, atokiau nuo centro stovi šiauriniai Janydžiai, o dešiniajame upės krante dunkso nesenai kaimo statusą turėję Užupiečiai bei geležinkelio stoties rajonas. Užupiečius su centru jungia 1957-ais baigtas statyti gelžbetoninių konstrukcijų tiltas, papuoštas tuometę būtį vaizduojančiomis skulptūromis. Tiesa, kurortu anuomečius Anykščius vargu ar derėtų vadinti, nes juose ūžia-gaudžia ne viena įmonė: Balio Karazijos tarpukariu įkurta vaisvynių dirbtuvė (pirmoji Lietuvoje!) tapo stambia gamykla „Anykščių vynas”, turinčia nepilną tūkstantį darbuotojų, mažai kuo atsilieka ir veltinės avalynės bei techninio veltinio artelė, 1944-ais apjungusi kelias namudininkiškas tarpukario dirbtuvėles, ir 1956-ais tapusi fabriku „Spartakas” (lietuvių kalboje neatsirado tinkamo pavadinimui žodžio, tad nusižiūrėtas tuometis stadiono Vilniuje pavadinimas).
Kur ir kada išdangintos skulptūros nuo Žaliojo tilto Vilniuje, žinome bemaž kiekvienas, o kada „nugaravo” Anykščių tilto skulptūros, lieka mįsle.
Siaurukui darbo duoda statybinių medžiagų kombinatas, o statybos-montažo valdyba stato bei rekonstruoja elektrines, elektrifikuoja ūkius, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos gamina gelžbetonines elektros tinklų atramas. Elektrą gamina dvi hidroelektrinės – prie Anykštos ir Šventosios – jų bendra galia dar gana kukli, tik 700 kilovatų. Triūsia sviesto gamyklos kolektyvas, darbuojasi duonos ir kulinarijos gaminių kepyklos, sukasi malūno girnos, nenuleidžia rankų limonado dirbtuvės ir lentpjūvės darbuotojai, mitriai sukasi buitinio aptarnavimo kombinato specialistai, nenusileidžia vilnų karšyklos bei ir milo vėlyklos, automobilių transporto ir statybos kontoros profesionalai, darbuojasi melioracinės statybos valdyba.
Jono Biliūno vardo vidurinė mokykla atidaryta 1964-ais: pastatas tipinis tam laikmečiui – tokių Lietuvoje gausybė, bet papuoštas J.Biliūno atvaizdu.
Na, o Anykščiai auga ir plečiasi: mieste jau yra virš šešiasdešimties gatvių, jų suminis ilgis viršija trisdešimt kilometrų, anykštėnai turi bemaž keturiasdešimt tūkstančių kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, kurio tris ketvirtadalius sudaro iškilę nedidukai daugiabučiai. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios mieste kursuoja autobusai, o plentai jungia miestą su Ukmerge, Rokiškiu ir Kupiškiu, geležinkeliu susisiekiama su Švenčionėliais ir Panevėžiu, į kurį ir gabenamas gausus cukrinių runkelių derlius. Ir anykštėnus, ir atvykėlius vilioja paplūdimys prie Šventosios, gaivus pušynų oras, sudarantis puikias sąlygas ilsėtis ir sveikatintis. Veikia pokariu įsteigta šimto vietų ligoninė, poilsio namuose „Šilelis” jau yra pusantro šimto vietų, gi senoliais rūpinasi senelių ir neįgaliųjų namai.
Ošia Anykštos vandenys, aprūpindami Anykščių krašto žmones elektros energija.
Mažai kuo nusileidžia gamybininkams kultūros ir švietimo darbuotojai: progimnazija tarpukariu buvusi mokykla įsikūrė naujame erdviame pastate, veikia dirbančio jaunimo mokykla, neakivaizdinė vidurinė mokykla, dvi aštuonmetės mokyklos, norintys anksčiau pradėti darbinę veiklą mokosi profesinėje technikos mokykloje, nuo septintojo dešimtmečio pradžios šefuojamoje veltinės produkcijos fabriko. Liaudies teatras rengia pasirodymus kultūros namuose, žiūrovų laukia kino teatras, mažaisiais rūpinasi vaikų darželis ir lopšelis, skaitytojų laukia biblioteka, sportuojančių – stadionas, kūrybiškas jaunimėlis renkasi pionierių (nieko nepadarysi – kokie laikai, tokie ir pavadinimai) namuose, kultūrintis kviečia Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus ant dailios kalvos. Naujienas anykštėnai sužino, pasiskaitę vietinėje spaustuvėje nuo pokario leidžiamą laikraštį „Kolektyvinis darbas”.
Anykštėnų buitį gerokai palengvino septintame dešimtmetyje atidaryta universalinė parduotuvė, stebinusi nemenku – tiems laikams – asortimentu.
Pokariu Anykščiai tampa apskrities, o šeštojo penktojo dešimtmečio pabaigoje – rajono centru. Rekonstruojamas miesto centras, nutiesiamos naujos gatvės, iškyla dvi dešimtys daugiabučių namų ir net keturi šimtai individualių: racionalūs anykštėnai labiau mėgsta nuosavą, o ne komunalinį, būstą. Svečių laukia modernus ir jaukus restoranas „Puntukas”, duris atvėręs šeštojo dešimtmečio pabaigoje (o užvėręs – jau mūsų dienomis). Buitį lengvina penktojo dešimtmečio pabaigoje pradėjęs veikti gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatas, susisiekimą palengvina šeštojo dešimtmečio antroje pusėje atidaryta autobusų stotis. Tais pačiais metais – 1964-ais – baigtos vidurinės mokyklos ir universalinės parduotuvės statybos. Septintajame dešimtmety iškyla tarpkolūkinės statybos organizacijos, automobilių transporto, miškų ūkio kontorų, melioracinės statybos valdybos pastatai. Ant Šventosios veikęs malūnas rekonstruojamas į bemaž trijų šimtų kilovatų galios elektrinę, mieste tiesiamas vandentiekis, įrengiama kanalizacija. Nusausintoje keturių hektarų pelkėje šalia Šventosios vingio kuriamas parkas, aidi dainininkų balsai ir sukasi poros Dainų slėnyje.
Ypatingu jaukumu ir išradingu sumanymu – žiūrovai sėdi miško apsuptyje, ant kalvelės šlaito pastatytuose suoluose – žavus Dainų slėnis.
Nepamiršti ir garsūs Anykščių krašto literatai: Antano Baranausko klėtelę apgaubia naujas pastatas, žingeidžius kviečia iki gyvenimiško kelio pabaigos Anykščiuose gyvenusio Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, o šeštojo dešimtmečio pradžioje ant Liūdiškių piliakalnio atguls amžinajam poilsiui iš Zakopanės pergabenti Jono Biliūno palaikai. Prabėgs vos keli metai, ir talentingojo rašytojo kapą papuoš įspūdingas paminklas, simbolizuojantis Biliūno aprašytą Laimės žiburį, šio statinio autoriumi bus anuomet dar jaunas architektas Vytautas Gabriūnas, prieš keletą metų baigęs Lietuvos dailės institutą. (Vėliau architektas susies savo darbą su restauracija, nubrėš ryškią žymę solidžiuose Lietuvos restauratorių darbuose.) Poilsiautojai noriai lanko Puntuką, Anykščių šilelį, vaizdingą Anykštos slėnį, Vorutos piliakalnį, Karalienės liūną, žavias Marčiupio ir Piestupio upelių apylinkes, tad šiltuoju metu Anykščiuose apsilanko keliasdešimt tūkstančių atvykėlių. Atėjo laikas ir mums darsyk pasidairyti.
Tai ne paskutinė mūsų kelionė į Anykščių praeitį: netrukus svečiuosimės didžiausioje jų įmonėje, nes buvo duotas žodis parengti apybraižą, o paskui padarysime rimtą pauzę Anykščių temoje – iki atkaklus kūrybinis darbas bus įvertintas bent minimaliomis padėka ir parama.
