Nors Vilnius buvo įvardinamas kaip šimto bažnyčių miestas, o varpų gaudesys seniau virpindavo miestą skardžiai dusliu skambėjimu, tačiau taip dabar nėra. Tiesiog Pirmo pasaulinio karo metu Rusija, nenorėdama palikti spalvoto metalo, išgabeno tūkstančius varpų iš visos Lietuvos tolyn į Rusijos gilumą.
Pasak varpų tyrinėtojo, mokslininko Gintauto Žalėno, 1915 m. išvežta apie 90 proc. bažnyčiose turėtų varpų.
Vokiečių kariuomenei artėjant, tuometinė valdžia trumpai paaiškino susirūpinusiems tikintiesiems, kad štai varpai, kad „nepatektų į vokiečių rankas, gabenami geležinkeliu dykai.“. Na, jei nemokamai, tai tikrai visi puolė varpus nuiminėti. Juokauju.
Frontui priartėjus buvo „nuimami nuo visų bažnyčių, cerkvių ir kirkių varpai, kad vokiečiai užėmę tą šalį varpais nepasinaudotų karo tikslams. Daugelyje vietų jau varpai nuimti ir Rusijon išvežti. Yra jau įsakymas nuimti ir Vilniaus bažnyčių varpus. Varpai būsią išvežti Maskvon ir po karei vėl sugrąžinti. Parapijonis nuo kiekvienos parapijos turi teisę išrinkti po du atstovus palydėti varpus, ten kur bus išvežami. Kelias atstovams dovanai. Galima bus išvežtus varpus palikti prie kokios nors bažnyčios.“
Taip pat Vilniaus gyventojai perspėti, „kad ramiai užsilaikytų išvežant varpus, nes varpai, kaip sužinojus iš tikrų šaltinių, nebusią perliejami. Mat, vilniečiai buvo nemažai susirūpinę dėl varpų, prie kurių visi katalikai yra labai prisirišę. Buvo mieste tarpe minios kilusios kalbos, kaltinančios dvasiškąją vyresnybę dėl varpų išvežimo. Bet [1915 m.] liepos 2 d. visose bažnyčiose buvo išaiškinta, jog varpai išvežami Aukščiausiojo Karo Vado įsakymu, kad vokiečiai įsiveržę mūsų šalin, nepasinaudotų karo tikslams. Manome, jog protas apgalės jausmus ir mūsų žmonės nusiraminę dėl tolimesnių varpų likimo, nesipriešins įsakymo išpildymui.“. Ir iš tiesų niekas nesipriešino. Tiesiog kadangi daug gyventojų traukėsi į Rusiją, tai ir palydėjo išvežamus varpus į laikino saugojimo vietą.
Pirmiausia išgabenti visi stačiatikių cerkvių varpai, nes ir visi rusai bėgo kaip išmanydami artėjant vokiečių kariuomenei. Tikrai žinoma, kad 1915 m. rugsėjo 11 d. „Rusų cerkvės jau be varpų, kurie nuimti ir išgabenti.“
Kai vokiečiai užėmė Vilnių, iš tiesų pradėjo rinkti bet kokį spalvotą metalą tinkamą karo reikmėms. Pavyzdžiui 1917 m. spalio 16 d. visi namų savininkai arba valdytojai bei paliktų namų įgaliotieji globėjai Vilniuje, privalėjo sunešti į metalų renkamąjį biurą visus varinius durų ir langų, taip pat vitrinų ir rankenų aptaisymus. Už suneštą varį buvo sumokama. Tačiau tie „namų savininkai arba valdytojai, kurie nepildys to paliepimo arba suneš ne visus reikalaujamus misingio daiktus bus baudžiami.“
Na, o įprastai švenčiamos Velykos, kai žmonių minios suplūsdavo į bažnyčias, 1916 m. buvo liūdnos, nes „varpai pirmą kartą tyli. Karas išplėšė varpines, iš kurių šios nakties žinia skambėdama pasklisdavo po miestą ir slėnį.“
Dalis varpų į Lietuvą grąžinti pagal 1920 m. sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos. Iš viso grįžo 299 varpai. Jie laikinai buvo sukrauti Kaune, prie Karo muziejaus, VII forte ir kitose vietose.
Kadangi grąžinimo procesas praėjo itin chaotiškai, sugražinti tik tie varpai, kurie buvo suvežti į artilerijos sandėlius Maskvoje, tad provincijoje saugotų varpų likimas neaiškus.
Viso neatgauta 576 varpai.
Tai štai tokie reikalai apie Vilniaus varpus Pirmo pasaulinio karo metais.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Katalikas, 1915 m.; Vienybė lietuvninkų, 1915 m.; Dabartis, 1915 m.; Krajus dega: JAV lietuvių atsiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje išeivių spaudoje, 2022; Wilnaer Zeitung, 1916 m.; Lietuvos aidas, 1917 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 414 puslapių beveik be iliustracijų.
