„Ar su duobe?”, – reikliai pasiteiravo būsimas pirkėjas. „Su duobe, su duobe, ir dar su kokia gera – sausut sausutėle!”, – atsakiau nuolankiai, nes situacija buvo kebli: driokstelėjus krizei Rusija, jos purvai smarkiai apdrabstė ir mūsiškę ekonomiką, tad nekilnojamojo turto kainos stabtelėjo ar net sumažėjo, ir už pusketvirto tūkstančio dolerių pirktą požeminį garažą šalia namo Lazdynėliuose pardaviau vos už tris tūkstantukus. Smarkiai neaiškinau pirkėjui, kad pro stogą skverbiasi polaidžio vanduo, ir jam greičiausiai teks atsikasinėti ir tvarkyti sandūrą. Užtat koks puikus stogelis virš vartų įrengtas, įstatyta antra sudėtinga spyna ir įrengta vietinė signalizacija! Garažai, sovietmečiu virtę tikru remonto ir socializavimosi poligonu, paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tarnavo apsauga nuo ilgapirščių, nurinkinėdavusių detales nuo kiemuose stovinčių automobilių, nors vagys ir į garažus bandydavo patekti. Na, o mes keliausim į dar senesnę praeitį, kai automobilis buvo tik reto kišenei pasiekiamas prabangos atributas.
Pamenate mūsų herojų Klemensą – personažą ne išgalvotą, o tikrų tikriausią – po kelerių metų „juodo” taupymo įsigijusį „žiguliuką”? Nors automobilis anuomet buvo fantastiškai brangus (lyginant, savaime suprantama, su dorai pajamas gaudavusio piliečio atlyginimu, o ne su vertelgų „pasidarytais” pinigėliais), sulig jo pirkimu visi rūpesčiai ne pasibaigdavo, o tik prasidėdavo. Italai, supratę, kad Toljatyje pastatyta milžiniška VAZ markės automobilių gamykla bus tikru proveržiu sovietinėje automobilizmo pramonėje, pareikalavo kiekviename didesniame mieste įrengti „žiguliukų” remonto servisą, nes sovietijoje autoservisas buvo ne įprasta kasdienybe, kaip yra dabar, o reta ir neįprasta išimtimi. Problemiškas buvo ir atsarginių dalių įsigijimas, tad tekdavo „talkučkėse” (nelegaliuose perpardavimo turgeliuose) mokėti prekeivoms trigubą kainą už dalis, nugvelbtas kurios nors įmonės remonto dirbtuvėse. Na, o remontuotis, gerbiamieji, tai jau teikitės patys: kas krapštydamasis po šiam tikslui įrengta estakada/pakyla garažų kooperatyvo kieme, kas – lindėdamas garažo duobėje. Būtent todėl sovietmečiu toji duobė buvo tokia itin svarbia ir vertinga garažo puse.
Pakliūti autoservisan anuomet galėjai tik kyštelėjęs ilgą pinigą vadovybės kišenėn, po to gaudavai duoti kyšį už deficitinių dalių gavimą, po to už…
Norėjai ar nenorėjai, bet išmanyti automobilio sandarą anuomet tiesiog privalėjai, todėl dažnas automobilistas kone kiekvieną savaitgalį praleisdavo krapštydamasis garaže. Neretai būdavo sukviečiamas ir kaimynų „konsiliumas”, turėjęs nustatyti gedimo priežastį ir pasiūlyti savininkui remonto būdus. Tokiu būdu garažai virsdavo vyriškosios lyties bendravimo vieta, kurioje atsirasdavo seni baldai, būtinai – „pagyvenęs” radijo imtuvas, stelažai įrankiams, duobės šonuose neretai būdavo įrengiamos nišos konservuotoms sodo ir daržo gėrybėms laikyti. Patogu ir praktiška, nes daugiabučių rūsiuose esančius sandėliukus nuolat tikrindavo prasigėrę valkatos arba ilgapirščiai, ir užkandai tinkamų konservų ir marinatų jie gviešdavosi pirmiausiai. Tiesa, buvo viena bėda: kaimynų „konsiliumas” anaiptol ne visuomet padėdavo identifikuoti gedimo ar nesklandumo priežastis, o literatūros apie automobilių remontą trūko net rusų kalba, gi lietuviškos tiesiog nebuvo. Gelbėjimosi ratu tapo verstinis leidinys, parengtas, tikėtina, italų arba jų nurodymu, o dienos šviesą lietuviškai išvydęs 1976-ais – praėjus keleriems metams po pirmųjų „žiguliukų” gamybos.
Sovietmečiu kiekvienas svajojo nusipirkti „žiguliuką” (pirmam plane), technologiškai buvusį galva aukštesniu už pasenusius „zapus” ir „moskvičius”.
Knyga „Automobilis „Žiguliai” buvo išleista tiems laikams dideliu 100.000 egzempliorių tiražu, kai įprastas populiarių leidinių tiražas buvo „tik” 40.000. Ar buvo 1976-ais Lietuvoje 100 tūkstančių „žiguliukų”? Drįstu tuo labai suabejoti, bet kam tai anuomet rūpėjo: popieriaus netrūko, spaustuvinių dažų irgi, tad ėmė ir prispausdino milžinišką tiražą. Kaip ten bebūtų, vargu ar tas leidinys paskatino masinį garažų masyvų atsiradimą šalia naujų gyvenamųjų rajonų. Įprastai tai jau buvo ne mūriniai, o metaliniai – t.y. gerokai pigesni, o ir galintys būti nukelti – garažai, kuriuos aptvėrus, prie vartų esančiame namuke sėdėdavo budrus sargas, prašydamas kiekvieną pateikti garažų kooperatyvo nario pažymėjimą. O garažai jau spėjo tapti ne tik nepernelyg patvarių sovietinių automobilių remonto vieta, bet ir smagių pasisėdėjimų prie buteliuko oaze. Tuomet nebuvo galimybės valandai ar parai išsinuomoti butą, už savadavimą galėjai gauti realią laisvės atėmimo bausmę, tad erdvesni garažai kaip mat pasidarė nuošalia ir ramia vieta aistros apimtoms įsimylėjėlių porelėms. Taigi, garaže ne tik saugotas bei remontuotas automobilis, ne tik ramiai ilsėjosi sodo gėrybės, bet ir kilnotas stikliukas bei aimanuota aistrų siautuly.
Senoji dokumentika apie autoservisų darbą Vilniuje 1980-ais dabar gali kelti šiurpą, bet anuomet tai buvo neišvengiama automobilistų tikrovė.
Visgi, servisų stygius – pvz., 1980-ais Vilniuje tokių tebuvo keturi – vertė automobilistus sukti galvą, ir patiems mokytis remontuoti keturratį draugą. Ir mes pavartykime tą stebuklingą leidinį „Automobilis „Žiguliai”, įvertinkim italų inžinierių išmonę: atsižvelgdami į prastus sovietų imperijos kelius, jie įgyvendino net du šimtus(!) pakeitimų Fiat’o versijoje, tapusioje „žiguliukų” pirmtake. Tuo pačiu pasidairysim į pusės amžiaus senumo „žiguliukus”, buvusius rožine daugelio svajone.
Taip atrodė „žiguliuko” salonas, valdymo ir kontroliniai prietaisai.
„Pirmuko” matmenys atrodo itin kuklūs, lyginant su dabartinių automobilių.
Universalo versija turėjo negirdėtą aniems laikams komforto elementą – galinės sėdynės palinkdavo pirmyn, ir padidėdavo kroviniui skirta erdvė.
Dėl didelio oro pasipriešinimo „pirmukas” vargiai „ištraukdavo” 130 km / val. greitį, tačiau ir tai buvo puikus rodiklis, lyginant su sovietiniais kledarais.
Apie kondicionierių ir kalbos nebuvo – jis būdavo tik aukščiausių funkcionierių ZIL’uose – bet šildytuvas dažniausiai veikdavo be gedimų.
Mėgstantys pasikrapštyti automobilyje arba tiesiog gerai išmanantys jo sandarą, galės palyginti priekinę „žiguliuko” pakabą su dabartinėmis.
Leidinyje gausu nuotraukų, schemų ir aprašymų, kaip atlikti remonto darbus pačiam: autoservisų tragiškai trūko, tad dauguma krapštėsi garažuose.
Mūsų kelionė į rūpesčiais savita „romantika” nusėtą automobilistų būtį sovietmečiu baigta, joje talkino AIDŲ fotoarchyvas.
