Moderniųjų laikų karuose buvo ir yra naudojamos įvairios technologijos bei technikos. Ne išimtis ir Pirmas pasaulinis karas, kuriame aviacija atliko ne tik žvalgybos vaidmenį, bet taip pat ir bandydavo pridaryti kuo daugiau nuostolių priešininko kariuomenei. Tam buvo naudojamos įvairios metamos iš aukštybių granatos, bombos ir visokie smeigiamieji daiktai. O ir psichologinis efektas svarbus, nes pirmą kartą gyvenime pamatytas skraiduolis danguje kėlė baimę.
Pirmo pasaulinio karo metu naudoti aeroplanai (lėktuvai) ir Zeppelinai (dirižabliai) dar primityvūs, tačiau karui užsitęsus, labai greitai skraiduoliai ištobulinti. Aeroplanai tapo greitesni, pakildavo aukščiau, nuskrisdavo toliau, numesdavo taikliau vis didesnes bombas. Na, o dirižabliai … jie kaip lėtai skraidantys „drambliai“ tokie ir liko. O lėti skraiduoliai yra lengvai pažeidžiami. Todėl Pirmo pasaulinio karo pradžioje neblogai pasirodę įspūdingieji dirižabliai, vėliau išnyko ir vėlesniuose karuose nebenaudoti.
1915 m. rugpjūčio mėn. vokiečių kariuomenei nenumaldomai artėjant prie Vilniaus, sklandė įvairūs gandai, kurie ne tik didino paniką, bet ir klaidino karo pabėgėlių srautus. O dar tie karo lėktuvai, kurie praplėtė įsivaizduojamą karo lauką ir didino chaosą. Nepamirškime, kad to meto aviacija, žiūrint iš dabarties perspektyvos, buvo primityvi, o jų keliama grėsmė nors ir buvo perdėta, bet veikė iš tiesų gąsdinančiai.
Vilniaus gyventojai, o ir miestą užplūdę pabėgėliai, jau pripratę prie tolimos artilerijos kanonados, stebėjo netoli miesto vykstantį danguje „aviacijos šou“, kai priešininkų lėktuvai persekiodami vienas kitą zujo po dangų, nes „tik aeroplanai neduoda ramumo, giedrose kaip gyliai laksto. Kareiviai šaudo į juos. Aukštai matyti sprogstančias granatas, bet jau pripratom prie jų.“
Bet netrukus rusų aeroplanų liko mažiau ir danguje dominavo vokiečių skraiduoliai. Štai jau 1915-ųjų rugpjūčio „14-ąją vokiečių aeroplanas pirmą kartą skraidė ties Vilnių ir išmetė kelias už geležinkelio stoties bombas, kurios sprogdamos sužeidė kelis žmones“. Tokie išpuoliai, kuriuos tinkamai sustiprino ir gandai, kėlė panika ir rusų kariuomenei, ir pabėgėliams, ir miestelėnams.
1915 m. rugpjūčio 29 d. Petras Klimas dienoraštyje užrašo, kad „šiandien aeroplanų diena. Ryto metu atskridęs vokiečių aeroplanas susiėmęs buvo muštis su rusų aeroplanu. Vokiškasis, būdamas viršuje rusiškojo, sviedė į jį bombą, kuri nepataikiusi nukrito miestan į Ūkio draugijos sandėlį, lyg tyčia į tą patį, kur buvo sukrautos vogtosios iš Rytų Prūsų ūkio mašinos ir įrankiai.“
Bet ne tik aeroplanai skraidė virš miesto. Priminsiu, to meto lėktuvai negalėjo gabenti daug sprogmenų, o ir degalų turėjo ne gausiai. Todėl jie paskraidydavo, numesdavo kelias mažas bombas ir varydavo atgal perduoti žvalgybos duomenų, pasikrauti naujų sprogmenų ir užsipilti degalų. Visai kita grėsmė buvo dirižabliai, kurie dėl savo dydžio galėdavo gabenti daug degalų, didesnį kiekį ir daug galingesnių sprogmenų. Nors jie judėjo lėtai, bet užtikrintai artėdavo prie numatytų taikinių. Pačių dirižablių, taip vadinamų Zeppelinų, būdavo vienetai, tačiau jie galėdavo daug tiksliau numesti bombas ir pridarydavo daug daugiau žalos naikindami besitraukiančios Rusijos kariuomenės amunicijos saugojimo ar kariuomenės susitelkimo vietas.
Greičiausiai rugpjūčio 29 d. „naktį vėl sukilusi buvo tikra kanonada, kuri sukėlė visą miestą. Trenksmas buvo toks smarkus, kad namai drebėjo, nors bombos ir buvo mėtomos Vileikoje už 7 verstų nuo Vilniaus. Čia cepelinas pridarė daugybę eibių: numetęs apie 30 bombų, 12 sudraskė gelžkelį, suardė stoties trobesius. Iš visko matyti, vokiečių stengiamasi šiokiu ar tokiu būdu perkirsti geležinkelių arterijas, kuriomis karo žygiams paduodama gyvoji jėga — šoviniai, ginklai, maistas.“
1915 m. rugsėjo 3 d. naktį virš Vilniaus „dangus išrodė milžiniško gaisro atspindžiu. Į visas puses lakstė tarsi ugniniai žaibai, triukšmas gi buvo taip didelis, kad rodėsi jog žemė prasivėrinėja aplinkui ir viskas griūva“, o ryte „iš viršaus matėsi skrajojantieji ant miesto vokiečių aeroplanai „Taube“ ir vienas Zeppelinas.“
1915 m. rugsėjo 11 d. šeštadienį vietiniuose laikraščiuose rašyta, kad „likusiųjų gyventojų ūpas labai nupuolęs, ypač ir dėlto, kad daug Vokiečių aeroplanų pasirodė, kurie metė bombas.“
1915 m. rugsėjo 18 d, vokiečių kariuomenė įžengė į Vilniaus miestą ir nestabdydama nužygiavo tolyn. Prasidėjo vokiečių valdžios administracijos valdymas, apie kurį galite paskaityti kituose jau paskelbtuose pasakojimuose.
1917 m. nors frontas buvo toli, tačiau per Vilnių įvairiomis transporto priemonėmis gabenti ir ginklai, ir kariuomenė. Taip pat ir aeroplanai turėjo nusileidimo vietą dabartinėje Šiaurės miestelio teritorijoje, o taip pat kažkur Naujoje Vilnioje ir netoli hipodromo ten kur Viados degalinė Saulėtekyje. Tuose aerodromuose buvo kaupiami ginklai ir degalai.
Bet ten kur ginklai, ten ir visokie nutikimai. Štai kad ir 1917 m. birželio mėn. pranešimas, kad tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios skrisdamas aeroplanas pametė aviacinę bombą. Prašyta žmonių pasisaugoti suradus tokią bombą, nesiartinti prie jos ir tuo labiau neliesti bei kuo skubiau pranešti karinei valdžiai apie radimo vietą, kad galima būtų ją neutralizuoti. Kaip ten baigėsi su ta aviacine bomba nėra žinoma, Gal ir guli laiminga iki dabar kokioje nors pelkėje ar giliai žemėje.
Tai štai tokie reikalai apie aeroplanus ir Zeppelinus Vilniuje ir virš jo Pirmo pasaulinio karo metu.
Iliustracijoje „Vokiečių aeroplanas kyla iš dabartinės Šiaurės miestelio teritorijos Vilniuje 1916/17 m.“.
Už paskolintą vaizdą tariu ačiū Saulius Petrulis, kuris dar ir knygą „98 linkėjimai iš Vilniaus“ išleidęs gausiai vaizdais iliustruotą.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Katalikas 1915 m.; Jonas Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851–1922 m.; Petras Klimas, Dienoraštis 1915-1919; Vienybė lietuvninkų 1915 m.; Darbininkas 1916 m.; Dabartis 1915 m.; Dziennik Wileński 1917 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 429 puslapiai beveik be iliustracijų.
