AIDAI

Kaip suomiai davė į skudurus raudoniesiems nusmuktkelniams

Šių vargetų vis mažiau, todėl tironui tenka blaškytis po pasaulį, ieškant naujų nukvakėlių. Išvogtoje, nuskurdintoje, nukvailintoje, apmeluotoje putlerio imperijoje bemaž nebeliko glušpetrių, už kelis ar keliolika tūkstančių eurų – nenaujo automobilio kainą – pasiryžusių kariauti grobikišką diktatoriaus karą Ukrainoje. Tenka vežtis iš kito diktatoriaus šalelės neūžaugas, ne už pinigus, o iš baimės dėl savųjų šeimų likimo pasiryžusius tapti „patrankų mėsa”. Kodėl žmogus carinėje, sovietinėje ir putininėje Rusijos imperijose toks nuvertintas, paniekintas, menkas? Yra taiklus rusiškas žodis „terpyla”, verstinas „vargdieniu” ar „kentėtoju” (nepainiokim su „kankiniu”): tai toks subjektas, kurį valdžia visais įmanomais būdais niekina, žemina, menkina, o jis, vargeta, vis randa tokiam valdininkų elgesiui pateisinamą paaiškinimą, dažniausiai apibūdinamą „rodine nado” („tėvynei reikia”, rus.). Šie nuskurėliai pasiryžę srėbti nebalintą putrą, kad tik „deržavai” būtų geriau nuo jų vargo ir skurdo, nors „deržavos” vadukams visiškai nusispjauti į vargetų kančias. 

Tokia šiandienė Putino „deržava”, o kas motyvavo raudonuosius driskius lįsti orion ir ryžtingon Suomijon: stalininių represijų baimė, neblėstantis noras prisiplėšti ar tiesiog vingių smegenyse nebuvimas? Berods, visi trys faktoriai, tačiau kvailumo ir naivumo pasekmės raudonšikniams buvo skaudžios. Tolvajarvio mūšis vyko 1939 m. gruodžio 12 d. tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos. Tai buvo pirmoji didelė suomių puolamoji pergalė Žiemos kare. Mūšis vyko vadinamosios Ladogos Karelijos (suomiškai Laatokan Karjala) teritorijoje, kuri šiandien yra sovietų imperijos užgrobtos Suomijos teritorijos, pavadintos Karelijos Respublika, dalis.

Suomiai planavo apsupti sovietų diviziją dviem žnyplinėmis atakomis per užšalusius Hirvasjarvio ir Tolvajarvio ežerus. Šiaurinė ataka per Hirvasjarvį turėjo prasidėti 8.00 val., o antroji – kai pirmoji duos rezultatų. Vėliau tai buvo pakeista ir abi atakos turėjo prasidėti 08:00 val. Pasirengimą puolimui sulėtino naktį iš gruodžio 10 į 11 d. prie Varolampio tvenkinio įvykęs susirėmimas su dviem sovietų batalionais. Pagrindinės sovietų pastangos buvo nukreiptos į priekinį puolimą dviem 609-ojo ir 364-ojo pulkais per Tolvajarvio ežerą į suomių 16-ojo pulko pozicijas netoli Tolvajarvio kaimo, o sovietų 718-asis pulkas turėjo atlikti 20 km (12 mylių) flanginį manevrą iš šiaurės į suomių užnugarį per tankias miškingas vietoves.

Virš vienintelio siauro, neasfaltuoto, pažliugusio kaimo kelio Tolvajarvio link, vingiuojančio tarp kelių dešimčių nedidelių ežerų, tvyrojo tirštas rūkas. Prieš pat mūšį užklupo didelė pūga, atnešusi apie 40-50 cm sniego. Dėl tiršto rūko aviacija mūšyje nedalyvavo. Dėl purvo įstrigo daug tankų, kurie taip pat aktyviai nedalyvavo mūšyje ir buvo prarasti pasitraukiant. Kautynėms priešininkai rengėsi iš peties: Suomijos pusė sutelkė 4000 karių: 4-ojo korpuso Talvelos grupę (16-asis pėstininkų pulkas), Rjasjaneno būrį (4 atskiri batalionai ir vienas 6-ojo artilerijos pulko artilerijos batalionas), Suomijos pusėje dar buvo 7 pėstininkų batalionai ir 30 artilerijos dalinių. Suomijos 16-asis pėstininkų pulkas buvo sudarytas iš Tamperės miesto darbininkų, o jam vadovavo Tamperės policijos viršininkas.

Imperijos kariauna suomius skaičiumi viršijo penkis(!) kartus, metusi net 20 000 nuskurėlių: 139-oji 8-osios armijos šaulių diviziją (718-asis, 609-asis, 364-asis šaulių pulkai), tad sovietų pusę sudarė 9 pėstininkų batalionai, 60 artilerijos pabūklų, vienas žvalgų batalionas, vienas signalinis batalionas, vienas išminuotojų batalionas, 30 tankų ir 376 lėktuvai.  Šiaurinė suomių grupė, kurią sudarė du batalionai, netrukus sulaukė aršaus sovietų pasipriešinimo – susidūrė su sovietų 139-osios šaulių divizijos 718-uoju šaulių pulku, kuris pats ruošėsi pulti suomių flangą. Iki vidudienio suomių kariai atsitraukė į savo linijas. Nors šis puolimas nepasiekė tikslo, bet užkirto kelią 718-ajam driskių pulkui pulti suomių flangą, taip pat siųsti pastiprinimą į pietus.

Suomijos 16-ojo pėstininkų pulko antrajam batalionui ruošiantis pulti išilgai kelio, pasitiko sovietų 609-ojo pulko puolimas. Suomiai vis dėlto sugebėjo pulti, sulaukę artilerijos paramos. Suomių puolimas tęsėsi link viešbučio, esančio ant plono sąsmaukos tarp dviejų ežerų. Pajaris nusprendė panaudoti savo rezervus sovietų karių atakai prie viešbučio atremti. Galiausiai viešbutis buvo užimtas, o jame rastas žuvęs sovietų pulko vadas ir visi pulko dokumentai. Suomiai nakčiai pasitraukė už ežerų. Ryte pulkininkas Talvela nutarė surengti naują puolimą, ir sovietų 139-oji šaulių divizija buvo nustumta atgal, o gruodžio 20-22 d. galutinai sunaikinta aplink Aglajarvio (dabar Jagliajarvio gyvenvietė putininėje Rusijos imperijoje, apie 20 km į rytus nuo Tolvajarvio). Taip pat buvo stota į mūšį su sovietinių nusmuktkelnių 75-ąja šaulių divizija, kuri buvo atsiųsta kaip pastiprinimas.

Sovietiniams agresoriams mūšio pasekmės buvo itin skaudžios, lyginant su suomių nuostoliais – apie 100 žuvusiųjų ir 250 sužeistųjų. Manoma, kad sovietų nuostoliai siekė daugiau kaip 5000 žuvusiųjų ir daug technikos: dviejų artilerijos baterijų ginklai, prieštankiniai pabūklai, apie dvidešimt tankų ir 60 kulkosvaidžių. Šis mūšis buvo svarbi suomių puolamoji pergalė ir turėjo didelę reikšmę visos Suomijos kariuomenės moralei. Po sėkmingos suomių kontratakos šiame regione nebuvo kovojama jokiuose didesniuose mūšiuose. Suomiai šią gynybos liniją išlaikė iki pat Žiemos karo pabaigos.

Du suomių pusės vadai buvo paaukštinti rangu. Paavo Talvela 1939 m. gruodžio 18 d. buvo paaukštintas iš pulkininko į generolą majorą. Aaro Pajaris 1939 m. gruodžio 18 d. buvo paaukštintas į pulkininkus. Sovietinis kareiva – generolas Beliajevas – 1939 m. gruodžio 16 d. buvo atleistas iš vado pareigų, tačiau sugebėjo išsaugoti karinį laipsnį. Po pakartotinės atestacijos 1940 m. birželio mėn. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Toks požiūris nestebina, nes ir šiandieną nėra atsakingų vadeivų už milžiniškus rusų nuostolius grobikiškame kare Ukrainoje. Tiesa, net ir menkomis proto liekanomis „deržavos” žmogystos pradeda suprasti, kad tikimybė gyviems ir sveikiems grįžti iš plėšikiško karo yra itin menka, tad norinčių kariauti pusgalvių rezervas sparčiai baigiasi.

Patiko publikacija? Skirkite vienkartinę paramą! Dėkojam!

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE