Dabar, kai netoli nuo mūsų vyksta negailestingas karas, kai ramiai sėdėsime prie šventinio stalo kimšdami įvairias gėrybes, prisiminkime ir tuos, kurie žuvo fronte.
Aišku, Pirmas pasaulinis karas taip pat buvo žiaurus. Tačiau tai praėjo. Bet net tada kažkokie džentelmeniškumo principai dar buvo išlikę. Nes bent laikinos paliaubos ketintos sudaryti artėjant Kalėdoms Lietuvos Brastoje 1917 m. gruodžio 15 d. „tarp Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos ir Turkijos vyriausios karo valdžios įgaliotųjų atstovų iš vienos pusės ir Rusijos — iš antros:
I. Mūšių pertraukimas prasideda 1917 m. gruodžio m. 17 d. 12 val. dienos ir tęsiasi ligi 1918 m. sausio m. 14 d.. Abi susitariančios pusės turi teisę po 21 dienos pranešti, kad po septynių dienų mūšių pertrauka baigiasi. To nepadarius, mūšių pertrauka trunka pati savaime toliau, kol viena kuri pusė praneš po septynių dienų ją baigsiantis.
II. Pertraukia mūšius visa įvardintųjų valstybių kariuomenė ir lakūnai visu frontu nuo Juodųjų marių ligi Baltijos jūrių. Drauge yra pertraukiami mūšiai rusų-turkų fronte Azijoje.
Susitariantieji pasižada nekilnoti kariuomenės, nemainyti jos sąstato ir nestiprinti jos ofenzyvai daryti visame įvardintame fronte ir ant Moono salų.
Toliau, susitariantieji pasižada ligi sausio 14 d. nemainyti kariuomenės dalių visu frontu nuo Juodųjų marių ligi Baltijos jūrių, nebent ta tai jau būtų buvę pradėta prieš padarysiant mūšių pertraukimo sutartį. […]
Papildydami ir toliau plėtodami mūšių pertraukimo sutartį, abi susitariančios pusės nutarė kuo greičiau pradėti tvarkyti mainus civiliniais belaisviais ir netinkančiais frontui kareiviais, čionai pirmu atveju turi būti rūpinamasi sugrąžinti tėviškėn moterys ir vaikai ligi 14 m., kurie buvo karo metu ištremti.
Abi susitariančios pusės pasižada kuo greičiausiai pagerinti belaisvių stovį. Tatai turi būti svarbiausias interesuotųjų valdžių uždavinys.
Kad pagreitinus taikos tarybas ir kuo greičiau išgydžius žaizdas, kurias padarė karas civilizacijai, reikia imtis priemonių kultūriniams ir ūkio santykiams tarp susitariančių pusių mėgsti. Tuo tikslu pradės dirbti paštas, bus varoma prekyba, siunčiami laikraščiai ir knygos ir t.t. tose ribose, kurias aptaria mūšių pertraukimo sutartis. Smulkmenoms aptarti susivažiuos greitu laiku Petrapilyje visų interesuotųjų valstybių atstovų komisija.“
O tuo metu Vilniuje, kuris nors ir buvo toli nuo fronto, jautėsi akivaizdus karo poveikis, nes ir maisto trūkumas neleido bent kažkiek prabangiau patiekti ką nors ant stalo, ir malkų nepakankamumas lėmė šaltą buvimą kartu, o ir šiaip nuotaikos buvo liūdnokos.
Bet kunigai, kaip ir daugelį metų prieš tai, kalėdodavo. Na, kas nežino, tai kunigai lankydavo žmones namuose, sėsdavo kartu prie stalo, pašventindavo namus, pabendraudavo, vaikus paklausinėdavo poterių ir … susirinkdavo įvairių bažnyčios tarnams pragyvenimui būtinų dalykų.
Štai 1917 m. lankydamas lietuvius parapijiečius Vilniuje „Kun. J. Stepanavičius kalėdojant šv. Jono parapiją, surado, kad ten lietuvių esama nemažiau 600, o […] kalėdojant Domininkonų parapijoj apskaitė, kad čia tiek-pat lietuvių, kiek ir šv. Jono parapijoj.“
Na, o mokiniams atostogos kaip dabar, taip ir anuomet būdavo. Pavyzdžiui 1917 m. pabaigoje „Vilniaus Lietuvių Gimnazija prašo mus pranešti mokinių tėvams ir globėjams, jog mokiniai paleidžiami Kalėdoms gruodžio 22 d. po pamokų, 11 val. iš ryto. Po Kalėdų mokslas prasideda sausio m. 7 d.“
Gerai tiems vaikams, kurie turėjo kur sugrįžti. Karo metu Vilniuje veikė daugybė prieglaudų, kuriose įvairių labdaros organizacijų išlaikyti tūkstančiai vaikų. Bet net ir jiems Kalėdos yra Kalėdos. Tai vat 1917 m. pabaigoje „antrą dieną Kalėdų Didžiosios Komiteto Prieglaudos vaikai turėjo nepaprastos pramogėlės: važiavo po miestą pasivažinėti. Ketverios Komiteto rogės tam tikslui buvo prirengtos ir lietuviškomis juostomis papuoštos. Važiuojant per miestą šitoks vaizdas darė malonaus įspūdžio. Vaikai nuvažiavo į Antakalnio vaikų prieglaudą, Vasarinė g. 7, padainavo, pažaidė ir sugrįžo linksmi namo.“
Bet ne visi skleidė pasitenkinimą ir džiaugsmą Kalėdų šventėmis bei prigijusiomis tradicijomis. Štai va, prašom, 1917 m. pradžioje po Naujųjų metų sutikimo, pasigirdo ir pasipiktinusių balsų. Tūlas pilietis slapyvardžiu Genelis, kaip koks Grinčas dabartiniais laikais prisiskambinęs į LRT radijo tiesioginę rytinę transliaciją, paskelbė:
„Negaliu nutylėti ir dar vieno dalykėlio — tai naujo mums papročio „eglaites“ rengti. Daroma maždaug šitaip: parnešama iš miško daili eglaitė, statoma per Kalėdas ar tuojau po jų kambary, salėj, mokykloj ar kai-kur kitur, paskui ji prikabinėjama visokių pažibų, įvairiausių kabikų-kabikėlių, žvėrių, lėlyčių, panelių, ir senių už kuodų pakartų, ir nušviečiama įkaišytomis žvakelėmis bei šaltaugnėmis. Vaikai gi, šalia jos stovėdami, dainuoja, deklamuoja arba aplinkui ją žaidžia. Visiems, matyt, visai patinka, nors ir nesuprantama taip-pat kaip man pačiam… Kas tiesa, žiūrint į bešokančius apie tokią eglaitę vaikus, man prisimena ir stabmeldystę… Pamanius, kuo gi jau taip ta eglaitė yra nusipelniusi, kad ji taip puošiama ir, tiesiog, garbinama? Kad ji „žiemą-vasarą“ žaliuoja, tai už tai dar negi verta taip jos garbinti. Be to, kam gi kišti, kabinti į eglaitę visokie seniai-žilabarzdžiai — mums svetimos mitologijos padaras? Nesuprantama! Ir ką gi mes, mokytojai, atsakytumėm vaikui jei jis, vieną dieną ėmęs, imtu ir pasiklaustų mūsų: „Kam tai eglaitei tokie dailus papuošalai? Kam tos ugnys-brangpinigės?..“ Juk tai skleidžiamas gyvas žmonių turtas, todėl nemenkas ir to skleidimo tikslas turėtų būti. Dėl vienų-vieno pasižiūrėjimo taip daryti dar neprivalu: taip pratintumėm vaikus tuščiam pasigrožėjimui eikvoti darbo vaisius. Ir tarčiau, kad vietoj tų visų eglaičių kur-kas būtų išmintingiau rengti per Kalėdas tam tikrus „betliejukus“, „staineles“ ar ką kita. Apie tokį „betliejuką“ galėtų stovėti ir eglaičių, kad ir visas eglynėlis. Tada būtų suprantamas ir žvakių bei šaltaugnių eikvojimas. Ir „betliejuko-tvartelio“ puošimas, ir jo pagerbimas. Namelius galėtų „statyti“ iš popierių, šiaudų, medžio ar ko kita, čia kur-kas daugiau ir progumo vaikams veikti, statyti, vaizdintis ir t. t.). Toks „betliejukas-tvartelis“ galėtų ir ilgiau mokykloj pasilikti, tuo tarpu eglaitė kuo greičiausiai išmetama (ir teisingai taip pasielgiama!) lauk…“.
Vienžo, vietoje išpuoštos eglės bambeklis siūlė įsirengti namuose Prakartėles.
Šventės yra šventės, bet blogis nesnaudė. Va, pavyzdžiui „18-metis siuvėjas Vincentas Falkowski‘s buvo apkaltintas vagyste. Jis prisipažino, kad per Kalėdas iš savo brolio, siuvėjo meistro Slometzki‘o pavogė 13 svarų lašinių ir siuvėjo meistrui Sloszewitz‘ui priklausančias kelnes. Teismas paskyrė dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.“
Vogti lašinius per Kalėdas? Na, gal žmogus neturėjo ką valgyti. Bet kam vogti kelnes?
Tai štai šiek tiek trumpai apie visokius Kalėdų reikalus. Ačiū visiems, kurie buvo kartu šiais metais ir skaitė visokius pasakojimus. Pažadu ir toliau jūs kankinti visokiais tekstais.
Pripažinsiu, kad tekstinės medžiagos daug ir čia patiekiu tik mažą dalelę.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal: Lietuvos aidas, 1917 m.; Žvaigždė, 1915 m.; Ateitis, 1917 m.; Wilnaer Zeitung, 1916 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 472 puslapiai beveik be iliustracijų.
