Nebuvo nei saulė kaitresnė, nei vanduo šiltesnis, nei duona skalsesnė, nei pavasaris žieduotesnis – tiesiog buvome jaunesni, galbūt ir truputėlį naivesni, ir – neabejotinai – atlaidesni tūkstančiui ir vienam anuometės būties trūkumui. Apskritai, pozityviam žmogui būdinga įsiminti gyvenime nutikusius gerus įvykius ir sutiktus geranoriškus žmones, todėl kartais susidaro įspūdis, kad apie sovietmetį dažnas kalbame pernelyg teigiamai: taip nėra, tiesiog nesame linkę stenėti ir dejuoti, pildami negatyvą apie nesėkmes, vargus ir bėdas. Ar sugebame visapusiškai pažvelgti į pusšimtį metų Lietuvoje trukusį sovietinį periodą, matydami ir nuveiktus darbu, ir gyvenimą sunkinusias ano laikmečio ydas? Norėčiau tikėti, kad sugebame, nepaisydami įsivyraujančio istorinio daltonizmo, uoliai peršamo sovietmečio „tyrėjų”-„žinovų”-„analitikų”, visus ir viską tepančių sodriai juoda spalva.
Šįkart mūsų laukia dar viena kelionė gana netolimon praeitin – ne į žilą Lietuvos senovę – keliasdešimt metų atgalios, kai septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ant vilniškio Tauro kalno, daugumos žargonu vadinamo Taurakalniu, iškilo masyvus ir neišvaizdus, baltas pastatas, matęs daugybę pačių įvairiausių renginių: nuo naujamečių renginių mažiesiems ir pirmųjų Sąjūdžio priešaušrio diskusijų, iki aršių nepriklausomybės priešininkų – „Jedinstvos” šutvės – susibūrimo. Bendrom jėgom prisiminsim profesinių sąjungų respublikinių kultūros rūmų istoriją, apėmusią didžiulį spektrą įvairiausios kultūrinės veiklos. Vienas žmogus niekaip nepajėgus prisiminti šio pastato istoriją, tad nuoširdžiai dėkoju visiems, pasidalinusiems prisiminimais. Darsyk pasikartosiu, kad nedailinu aną laikmetį, ir neraginu jus žiūrėti atgalios per rožinius akinius, tačiau viską tepti degutu neketinu. (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – renginys Respublikiniuose profesinių sąjungų kultūros rūmuose 7-o dešimtmečio viduryje.)
Profsąjungų kultūros rūmuose vyko ir oficioziniai kompartijos renginiai, iki buvo pastatyti solidūs ir modernūs, o šiandieną nuniokoti, Sporto rūmai.
Ką pamenu pats? Naujametinius renginius vaikams ir barzdotą senelį, dalinantį vaikams dovanėles – „Pergalės” saldainių fabriko produkcijos rinkinius dailioje, pasakų namelį vaizduojančioje pakuotėje. Vaidino čia Jaunimo teatras, Vytauto Kernagio „Kabaretas tarp girnų” surinkdavo pilnutėles sales, repetavo garsių šokėjų Dalios ir Vidučio (Vido) Kamaičių vadovaujamas pramoginių šokių kolektyvas „Vijūnas”, rinkdavosi filatelijos bei numizmatikos kolekcininkų klubai, kurių veikloje pasikuklinau dalyvauti (gal ir veltui?..), šokiams „Kam virš 30” buvau dar per jaunas, o ir rinkdavosi juose daugiausia miesto centre, senamiestyje ir Užupyje gyvenusieji (būta tokių diskotekų ir Geležinkelininkų kultūros rūmuose), retsykiais apsilankydavau „Tauro” kino teatre, vėliau ten visai smagiai grodavo sunkųjį roką metalistai. Amžininkai mena „Liepaičių” repeticijas, žiūrovus ypač žavėjo galėjusi apsisukti scena: sustoja choristės ant pakylų, o scena ėmė ir apsisuko – štai jos visos priešais žiūrovus!
Mažuosius džiugino lėlių teatro vaidinimai, veikė gimnastikos sekcija, būta ir diskotekų vilniškiams moksleiviams, į kurias patekti buvo galima, tik turint kvietimą. Būtent profsąjungų kultūros rūmuose veikė Vaikų teatras, moksleivių klubas „XX amžius”, vykdavo naujametiniai „žiburėliai”, džiazo koncertai, daugybė būrelių vaikams, dailės studija, moksleivių chorų koncertai, naujametiniai įvairių organizacijų vakarai. Neapsieita ir be daugybės rimtų renginių, kurių vieną įsiminiau ilgam – Algimanto Čekuolio vestą diskusiją Sąjūdžio priešaušryje, kurioje jau skambėjo ryžtingos mintys apie būtinybę sugrąžinti lietuvių kalbai valstybinės statusą, susigrąžinti istorinius valstybingumo simbolius – trispalvę ir vytį: nepriklausomybės idėja brandinti buvo pradėta ne nuo šūkio „Lietuva bus laisva!”, o nuo gerokai pragmatiškesnių žingsnių, sprendžiant visuomenei įkyrėjusios rusifikacijos baigtį, Lietuvos istorijos menkinimo užkardymą.
Naujųjų metų naktį dangų virš profsąjungų rūmų nutvieksdavo fejerverkai, išryškindami ganėtinai kuklią ir neišraiškingą pastato architektūrą.
Masyvios kolonos pastato fasade ne kažin kiek solidumo suteikė – greičiau sunkumo, o štai pastato viduje buvusi ovali salė, apsupta kolonų, palikdavo malonų įspūdį kažin kur virš galvos iškilusiu stogo kupolu, įspūdinga akustika ir dailiais vitražais etnografine-liaudine tematika. Prieš griaunant pastatą, šie meno kūriniai buvo „atrasti” – ilgą laiką buvo uždengti – ir stebuklingai išgelbėti, skirtingai nei daugybė sovietmečiu sukurtų Lietuvos menininkų monumentalių vitražų – nevardinsiu jų, apie tai jau rašiau su gilia širdgėla. Profsąjungų kultūros rūmuose buveinę turėjo Mokytojų sąjunga, juose vyko pirmasis Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos suvažiavimas. greičiau sunkumo, o štai pastato viduje buvusi ovali salė, apsupta kolonų, palikdavo malonų įspūdį kažin kur virš galvos iškilusiu stogo kupolu ir dailiais vitražais etnografine-liaudine tematika. Prieš griaunant pastatą, šie meno kūriniai buvo „atrasti” – ilgą laiką buvo uždengti – ir stebuklingai išgelbėti, skirtingai nei daugybė sovietmečiu sukurtų Lietuvos menininkų monumentalių vitražų – nevardinsiu jų, apie tai jau rašiau su gilia širdgėla.
Na, o vyresniosios kartos vilniečiai pamena rūmuose vykusias jaunimo muzikos grupių varžytuves, neatsiejama nuo rūmų choro „Liepaitės” istorija, čia veikė baleto studija, o dailės būrelis buvo įsikūręs pačiame rūmų viršuje. Smagiai trypdavo rūmuose folkloro kolektyvai, varžydavosi džiazmenai, o ovalioji fojė salė tapdavo improvizuota televizijos studija tiek koncertams, tiek rimtoms diskusinėms laidoms. Metams bėgant, keitėsi ir veiklų rūmuose pobūdis: atsirado striptizo klubas, vykdavo reivo vakarėliai, išpopuliarėjus lambadai, čia mokytis šokti susirinkdavo jos gerbėjai, „Tauras” virto tikra metalistų meka. Garsusis satyrikas Arkadijus Raikinas, negailestingai plakęs puikia ironija sovietinės sistemos ydas, profsąjungų kultūros rūmuose koncertavo paskutinį kartą. Na, ir vargu ar rasi bent vieną, pabuvojusį rūmuose ir neįsiminusį gardžių vaišių bufete. Visa tai – praeityje…
Vėliau rūmams teko patirti išmėginimus, kurie šiandieną kamuoja aplaidžių biurokratų nebesaugomus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus: Taurakalnio viršuje įsikūręs pastatas buvo deginamas ne sykį, draskomas, terliojamas ir neprižiūrimas, iki prarado padorios/padoresnės visuomeninės erdvės įvaizdį. Belieka tikėtis, kad už skiriamus (tik ar turimus?) šimtą milijonų profsąjungų rūmų vietoje atsiras modernus pastatų kompleksas, nors senojo pastato rekonstrukcijai turbūt būtų pakakę dešimtį kartų mažesnės sumos. Vilsimės, kad patarlė „kas benutiktų – tik į gerą” pasiteisins ir šį kartą, o išnykęs nuo žemės paviršiaus pastatas išliks gyvas prisiminimuose ne sovietmečio simboliu ar reliktu, o patirtais maloniais įspūdžiais – kad ir švilpimu rogutėmis žemyn nuo Taurakalnio!
Prisiminti Profesinių sąjungų respublikinių kultūros rūmų Vilniuje praeitį mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
