Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną telikę tik vėlės-nuotraukos. Prabėgus jau trečdaliui amžiaus po sovietmečio baigties, nenumaldomai artėja metas permąstyti požiūrį į tuo prieštaringu metu kurtą meną, ypač – neturėjusį jokių ideologinių-propagandinių požymių. Sunkmečio laikmetis, kai šilumą geriau saugoję plastikiniai langai buvo vertingesni už monumentalų vitražą, nepasigailėjo dešimčių itin vertingų meno kūrinių, apie kuriuos šiandieną lakoniškai rašoma “neišliko”, nors vertėtų apibūdinti tiksliau – “sunaikinta”. Menininkui nėra nieko malonesnio, nei rūpestis jo sukurtais kūriniais, ir nieko skaudesnio, nei tas lakoniškas apibūdinimas “neišliko”. Taip jau yra, kad praktiškumas ir menas dažnai visiškai nedera, tad lietuviškajam vitražui kliuvo bene drastiškiausi išbandymai praėjusio amžiaus pabaigoje, kai į sovietmečiu kurtą meną buvo žiūrima atsainokai, prisidengiant diletantiškų cinikų sugalvota formuluote: jei nėra bent 50-ies metų amžiaus, tai anoks čia ir paveldas, nors meno kūrinys paveldu gali tapti vos tik sukurtas. Nedrąsūs bandymai-raginimai blaiviau žvelgti į sovietmečiu lietuvaičių – ne partinių funkcionierių ar sovietų kariškių – kurtas vertybes kol kas neatsiliepia dėmesiu nei visuomenėje, nei valdžios protuose. Atsipeikėjus nuo atkaklaus visko, kas sukurta sovietmečiu, bet nėra sovietiška, menkinimo ir naikinimo, teks pripažinti, kad praradimai meno srityje yra skaudžiai milžiniški. Visgi pasidžiaukim, kad turim galimybę bent senųjų kadrų pagalba pažvelgti į fantastiškas lietuvaičių kurtas grožybes visuotinio stygiaus ir propagandos gniaužtų laikais. Pasidarykim į liudijimus to, kad lietuviai išlieka atkaklūs, darbštūs bei kūrybiški ir nepalankiomis sąlygomis. (Nuotraukose viršuje ir apačioje – Anortės Mackelaitės sukurta vitražinė-dekoratyvinė sienelė palangiškiam “Vasaros” restorane, 1964 m.)
Anortės Mackelaitės vitražas restorane “Dainava” Druskininkuose, 1964 m.
Anortės Mackelaitės vitražai viešbučio “Vilnius” bare, Vilniuje, 1965 m.
Anortės Mackelaitės vitražai kavinėje “Aušrinė”, Palangoje, 1973 m.
Ginta Juodenytė-Baginskienė, vitražai “Galvės” viešbučio-restorano komplekse Trakuose, (800 x 600 cm), 1974-1975
Bronius Bružas, vitražai Nidos bažnyčioje (anuomet – Istorijos muziejuje), 1970-1971.
Bronius Bružas, dekoratyvinė stiklo sienelė vaistinėje Vilniuje, (250×360 cm), 1969.
Bronius Bružas, vitražai Juodkrantės bažnyčioje (anuomet – Miniatiūrų muziejuje), 1975-1976.
Algirdas Dovydėnas, vitražas restorane “Regata”, Klaipėdoje (120 x 1000 cm), 1975.
Antanas Garbauskas, vitražas restorane “Kibinai”, Vilnius, (230 x 1560 cm), 1972-1973.
Vytautas Galinis, vitražas “Žemaičių” alaus restorane, Vilniuje, 1973.
Neišliko vitražai ir “Trakų” kavinėje, Vilniuje.
Fantastiškas vaikų kavinės “Pasaka” Kaune interjeras buvo sunaikintas…
…tačiau “nameliuose” buvusius Filomenos Ušinskaitės vitražus (1971-1972) visgi pavyko išgelbėti, išgabenant į muziejaus fondus.
Pabuvoti lietuviškojo vitražo praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
