Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje Lietuvoje Vėlinės minėtos kaip religinė ir tautinė šventė, per kurią žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet pagerbdavo ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje plečiantis neginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, Lenkijos ir Vengrijos 1955–1956 m. įvykiams paskatinus Lietuvos visuomenės tautines nuotaikas, Vėlinių minėjimai įgijo politinį pobūdį, tapo vieša patriotinių jausmų ir pilietinio nepaklusnumo sovietų valdžiai išraiška. 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune buvo pirmoji atvira politinio protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija. Tą dieną per 100 jaunuolių, susirinkę Senosiose Karmelitų kapinėse, prie paminklo „Žuvome už Tėvynę“, skirto Lietuvos Nepriklausomybės kovose žuvusiems Lietuvos kariams, dainavo tautines giesmės, po to patraukė prie milicijos skyriaus ir apmėtė jį akmenimis. 1956 m. rudenį sovietų valdžia iš anksto pradėjo rengtis Vėlinėms. Vilniuje ir Kaune buvo sustiprintos milicijos, vidaus kariuomenės ir saugumo pajėgos. Kaune apribotas žmonių priėjimas prie paminklo „Žuvome už Tėvynę“. Lapkričio 2 d. Senosiose Karmelitų kapinėse Kaune susirinko daugiau kaip 10 tūkstančių, o Rasų kapinėse Vilniuje – keli tūkstančiai žmonių. Jie degino žvakes, giedojo Lietuvos valstybės himną ir tautines giesmes, po to, skanduodami patriotinius šūkius, patraukė miestų gatvėmis, įvyko susirėmimai su milicija. Vėlinių minėjimai Vilniuje ir Kaune virto antisovietinėmis demonstracijomis, kuriose reikalauta laisvės Lietuvai, išreikštas solidarumas su 1955–1956 m. Lenkijos ir Vengrijos pasipriešinimo dalyviais. Aktyviausi minėjimo dalyviai buvo suimti, nubausti ir kitaip persekioti, studentai šalinti iš aukštųjų mokyklų. 1957 m. Vėlinių išvakarėse Vilniuje ir Kaune vėl buvo sustiprintos milicijos ir saugumo pajėgos, iš saugumo, vidaus reikalų organų darbuotojų, partinio ir sovietinio aktyvo sudarytos operatyvinės grupės, suvaržytas kapinių lankymas. Lapkričio 2 d. Senosiose Karmelitų kapinėse Kaune milicininkai ir saugumiečiai reguliavo žmonių judėjimą, neleido prieiti prie paminklo „Žuvome už Tėvynę“. Vakare kapinėse susiriko apie 2,5 tūkstančių žmonių, kurie degino žvakes, giedojo Tautišką giesmę ir tautines giesmes, skandavo patriotinius šūkius, mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams, o bandant juos išsklaidyti, apmėtė milicininkus akmenimis. Buvo iškviestos papildomos milicijos ir saugumo pajėgos, kurios išstūmė minią iš kapinių ir suėmė apie 70 žmonių. Dalis minėjimo dalyvių patraukė Lenino (dabar – Vytauto) prospektu, prie jų prisidėjo praeiviai ir susibūrė maždaug 2 tūkstančių žmonių demonstracija. Panaudojus jėgą, demonstrantai buvo išsklaidyti, 30 asmenų sulaikyta. Iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, didesnė jų daliai buvo skirtas penkiolikos parų administracinis areštas, daugelis svartyti mokymo įstaigose ir darbo kolektyvuose, pasmerkti ir persekioti, studentai pašalinti iš aukštųjų mokyklų. 1955–1957 m. Vėlinių minėjimai tapo politiniu iššūkiu sovietų valdžiai. Sunerimusi dėl antisovietinių nuotaikų protrūkio, Lietuvos komunistų partijos vadovybė griežtai reagavo į šias akcijas: nurodė organizuoti demonstrantų pasmerkimą ir baudžiamąjį persekiojimą, pareikalavo iš saugumo organų išplėsti kovą su antisovietiniu pogrindžiu ir tautiškumo raiška. 1958 m. Vėlinės vėl buvo minimos Rasų kapinėse Vilniuje ir Senosiose Karmelitų kapinėse Kaune, uždegant žvakes ant Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių kapų. Saugumo ir milicijos pareigūnai išsklaidė susirinkusius, dalį dalyvių sulaikė. Vėlinės buvo minimo ir vėlesniais sovietinės okupacijos metais. Jų metu buvo reiškiami patriotinius jausmus ir pagarbą žuvusiems už Lietuvos laisvę, šventė kitas uždraustas valstybines ir religines šventes, įvairiais būdais rodė ištikimybę tautos tradicijoms ir demonstravo antisovietines nuostatas. Skelbiami dokumentai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA).
Virtualią parodą aplankysite čia
