Ir kinas, ir cirkas tarpukariu buvo tik kauniškių poniučių ir ponulių pramoga, tad manasis senelis juodu pamėgo ne Lietuvoje, o Amerikoje, kurion buvo išvykęs keleriems metams užsidirbti pinigėlių ūkiui. Mano klausiamas apie įsiminusius filmus, pirmiausia minėdavo anuomet fantastiškai populiarų Čarlį Čapliną. Pomėgį cirkui išsaugojo ir būdamas vyresnio amžiaus, tad mudu važiuodavom gėrėtis vaidinimais gastroliuojančio cirko, įprastai įsikurdavusio tarp VCUP’o ž Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės – ir viešbučio „Lietuva”. Kadaise planuose buvo numatyta, kad toje vietoje atsiras kino teatras, nes vieta strategiškai patogi – netoliese du viešbučiai („Turistas” ir „Lietuva”), o ir patys vilniečiai pamėgo lankytis priešais VCUP’ą buvusiam paslaugų centre, tad žiūrovų naujajam kino teatrui, rodos, turėjo netrūkti, juolab dar sovietmečio pabaigoje imtas statyti pėsčiųjų tiltas (dab. Baltasis) per Nerį link VCUP’o, tačiau suspėta tik atramas išbetonuoti. Cirkas man paliko neišdildomus įspūdžius, nes dauguma ir eidavo ten, kad nusivestų mažuosius, kuriems cirko pasaulis – atskira planeta: iki šiol pamenu cirko palapinę supusius artistų vagonėlius ir galingą orkestro gausmą.
Cirko „Vilnius” artistai dėkoja už audringas ovacijas po pasirodymo.
Nors kasmet aplankydavom atvykėlių cirkų vaidinimus, būta visai neprasto cirko ir pačiam Vilniuje – kolektyvas buvo įsikūręs Geležinkelininkų kultūros rūmuose, tebedunksančius geležinkelio ir autobusų stočių prieigoje. Cirko artistų gyvenimas – ne iš lengvųjų, nes nemažą dalį laiko jie praleidžia keliaudami į kitus miestus ir šalis. Išvysti kaimynines, o kartais – ir tolimesnes šalis anuomet galėjo kelios kategorijos eilinių – ne funkcionierių, kagėbistų ar kompartijos aktyvistų – piliečių: iškilūs kultūros artistai, geriausi sportininkai, choristai ir… cirko artistai. Galimybė nukeliauti nors į Rytų Europos šalis, ir nusipirkti padoresnį apdarą bei apavą, pasižiūrėti į laisviau gyvenančių žmonių aplinką ir skatino cirko artistus tobulinti meistriškumą. Tiesa, didžiąją dalį honoraro nugvelbdavo visagalis „Sojuzgoscirk” („Sąjunginis valstybinis cirkas”, rus, santr.) – imperijos sostinėje įsikūrusi cirko funkcionierių kontora, tačiau ir ji buvo nepajėgi ištrinti lietuvaičių parsivežtų įspūdžius apie laisvesnį ir sotesnį gyvenimą svetur.
Žonglieriai Černiauskai – bene garsiausi anuomečiai cirko artistai-lietuvaičiai.
Kad jau prakalbome apie lietuvišką cirką, imkim ir prisiminkim jo istoriją. Cirko elementų nuo seno būta lietuviškose pramogose: garsėjo įvairūs linksmintojai, akrobatai, jojikai, žvėrių dresuotojai, mimai, dažniausiai vaidindavę kartu su atvykusiais cirko kolektyvais. Dar tarpukariu keletas nedidelių cirkų vaidindavo įvairiuose Lietuvos miestuose. Garsesni buvo P.Taručio ir P.Gudausko įsteigtas cirkas „Aušra” bei cirkas „Karado”, atėjus bolševikams pavadintas „Vilniaus arena”. Jo veiklai vadovavo lietuviškojo cirko primai Paulauskai ir V.Černiauskas. Pokariu J.Ramanausko iniciatyva prie Lietuvos valstybinės filharmonijos organizuotas cirko artistų kolektyvas, pavadintas „Cirku arenoje”, o kiek vėliau – „Lietuvišku cirku”. Praėjus kuriam laikui, šis cirkas pervadintas „Vilnius”, aktyviai gastroliavo sovietinės imperijos miestuose. Septintojo dešimtmečio pradžioje „Vilnius”, vadovaujamas režisieriaus N.Barzilovičiaus, talkinant dailininkei D.Ūsaitei, baletmeisteriui B.Kelbauskui, kompozitoriams B.Dvarionui ir B.Gorbulskiui, parengė naują programą, kurią demonstravo gastrolėse Lenkijoje. Netruko susikurti saviveikliniai cirkai Šiauliuose, Vilniuje, Kudirkos Naumiestyje, bet visgi labiausiai lietuviškam cirkui nusipelnė Lietuvos liaudies artistai J.ramanauskas, A.Gineika, Lietuvos nusipelnę artistai O.Kaluževičienė, K.Kaluževičius, A.Kličius, J.Ramanauskienė, artistai D.Bereišienė, R.Čepurna, Z.Černiauskas, V.Černiauskienė, V.Gineikienė, V.Latvis, V.Variakojienė ir kiti.
Nuotraukoje apybraižos pradžioje ir šioje nuotraukoje – cirko „Vilnius” artistai.
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų cirkų vaidinimuose laisvų vietų nebūdavo, ir vaikams tai buvo bene geidžiamiausia pramoga: pamatyti ne tik linksmus klounų pokštus, bet ir po kupolu skriejančius akrobatus, žavėtis žonglierių miklumu, dresuotojų išradingumu, iliuzionistų išmonėmis. Dažnas jaunuolis jau nebėra buvęs cirke, nes pasikeitė požiūris į gyvūnų dresavimo sąlygas, o ir pati cirko artistų romantika turi ir kitą – nuolatinių klajonių – atspalvį, anaiptol ne visuomet draugišką šeimų darnai. Mane gi cirkan įprastai vesdavosi senelis: jis man rasdavo bene daugiausia laiko, kartu keliaudavom ir į kiną, ir į dokumentinius sukusią “Kroniką”, ir į parduotuves, net ir į skalbyklą važiuodavom kartu… Visgi išvyka į cirką masindavo turbūt labiausiai: vien specifinis palapinės kvapas, jos viduje esančios konstrukcijos, grojęs orkestras, išradingas konferansjė, dresuotų gyvūnų pasirodymai sukeldavo jaudulį ir audras emocijų – juokėsi ir plojo tiek senas, tiek jaunas. Keičiasi skoniai, prioritetai, pramogų pobūdis, tad vargu ar cirkas kada nors besugrįš į vieno laisvalaikio praleidimo lyderių pozicijas, tačiau prisiminti garbingą lietuviško cirko praeitį tikrai verta ir prasminga.
Cirko „Vilnius” vaidinimo akimirkas įamžino 7-ojo dešimtmečio objektyvai.
Pabuvoti lietuviškojo cirko praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
