Pasiskaičiau jūsų skelbtus Povilo Girdenio bei Vyčio Ledo straipsnius apie “Žalgirio” futbolininkus ir nutariau pats parašyti. Prisiminimais apie “Žalgirio” rungtynes nesidalinsiu, nors praleisdavau vos vienas kitas rungtynes nuo tada, kai žalgiriečiai 1983-ais iškovojo teisę rungtyniauti SSRS Aukščiausioje lygoje. Beje, būta Lietuvoje dar vienos neblogos futbolo komandos – Klaipėdos “Atlanto”, rungtyniavusio SSRS Antrojoje lygoje. Klaipėdiečiams jo rungtynės buvo neblogos futbolo šventės, nors žaista gal kiek grubokai, daugiau jėgos būta rungtyniaujant, o ne miklios technikos. Nenuvertindamas vilniškės “Statybos” krepšininkų, drįsčiau teigti, kad anuomet geriausi krepšininkai telkėsi Kaune, o futbolininkai – Vilniuje.
Kaip pavadintumėte meistrą, kuris išmetė seną plaktuką, nenusipirkęs naują? Teisingai – kvaišeliu. Reikia vinį kalti, o senasis plaktukas, nors ir neišvaizdus bei ne itin patogus, išmestas. Naujo gi nėra, tad nors kumščiu tą vinį kalk. Taip elgiasi ir Vilniaus biurokratai – pirma vieną stadioną nustekeno ir nugriovė, po to kito, kuris pradėtas statyti dar sovietmečiu, pamatus išrausė. Na, dar ištaškė šimtą milijonų litų, vis pasidairydami į buvusios “Draugystės” kaimynystėje kylantį daugiabutį. Šio statyba kaip mat sustojo, kai tik išaiškėjo pinigėlių taškymas griaunant visai tinkamas stadiono konstrukcijas. Ta pati istorija ir baseinų reikaluose: “Žalgirį” nugriovėm, Lazdynų vandens sporto rūmus nugriovėm, o naujo statyba – stop…
Senuke “Žalgiryje” tilpdavo vos keliolika tūkstančių žiūrovų, kadaise tekdavo sėdėti ant medinių suolų, neretai – permirkusių nuo lietaus ar šlapdribos. Stadionas atnaujintas, kai 1987-ais žalgiriečiai iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius, o tai Lietuvai buvo puikus priedas prie kauniškio “Žalgirio” pergalių krepšinio aikštelėse. Lietuvos sportas aukštai iškėlė galvą virš sovietinės nykumos, tvirtindamas besimezgančias Atgimimo nuotaikas. Kodėl mūsiškiai taip šauniai siekdavo pergalių? Kas įkvėpdavo bekompromisei sportinei kovai, negailint paskutinių jėgų, rungtyniaujant prastu oru ar pažliugusioje nuo liūties aikštėje?
Perpildyta Kauno halė, dar senesnė už vilniškį stadioną, griaudėdavo emocijomis taip, kad teisėjams žaidimą stabdyti tekdavo ne švilpuku, o šūviu. Vilniuje galingas pergales lydėdavo pilnutėlis stadionas rungtynėse su nekenčiamu maskolių “Spartaku”, SSRS rinktinės pagrindu buvusia Kyjivo “Dinamo” komanda ir kitais čempionato lyderiais. Būta ir skaudžių nesėkmių – kartą net 0:4 nusileista maskolijos “Dinamo” komandai, vedamai į priekį nediduko, bet itin mitraus Valerijaus Gazajevo. Visgi dažniausiai mūsiškė komanda it galinga banga verždavosi link varžovų vartų, visam stadionui gaudžiant kurtinančiu “eina, eina, eina!”. Džiugino pergalės 5:2 ir 3:0 prieš “Spartaką” – nemėgstamiausią visoje SSRS komandą, lydimą įžūlių ir agresyvių sirgalių.
Bet kuriam sportininkui itin svarbus žiūrovų palaikymas, bet kuriam atletui geriau sekasi apypilniame stadione, o ne apytuščiame. Kita motyvacija ir kitas “antras kvėpavimas” ateitų mūsų futbolininkams ar lengvaatlečiams, jei jie rungtųsi pilnutėliame, keliasdešimties tūkstančių vietų, stadione. Ar susirinktų tiek žiūrovų į rinktinės rungtynes su pajėgesniu varžovu? Be jokių abejonių, nes futbolo gerbėjų gausu ne tik Vilniuje, bet visoje Lietuvoje. Tik kaip atsiras stadionas, kai svarbiau pinigus skirti šalies ir savo pačių saugumui? Berods, ir saugumas ir sportas būtų puikiai suderinami, jei tik apsukrūs plėtotojai ir gudrūs valdininkai labiau paisytų šalies interesų, o ne savo asmeninių. Ar tai įmanoma išplitusio kyšininkavimo ir pasipelnymo valstybės (taigi, ir visuomenės) sąskaita fone? O gal elementarus techniniu atžvilgiu statinys Lietuvai nebeįkandamas? Atsakykim sau kiekvienas pats.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
