Flavijus Velizarijus – tai vardas, kuris Bizantijos istorijoje visiems laikams išliks kaip karinio genijaus simbolis. Šis puikus karvedys laimėjo daugybę puikių pergalių, dažnai su mažomis pajėgomis sėkmingai kovodamas prieš daug pranašesnius priešus. Tačiau pagrindinis jo nuopelnas buvo tai, kad jis ne kartą gelbėjo Rytų Romos imperiją sunkiais laikais ir bandė susigrąžinti Vakarų Romos imperijos žemes. Jei jo pastangos būtų buvusios visiškai sėkmingos, Roma vėl būtų tapusi galinga jėga, o Europoje nebūtų prasidėjęs Tamsiųjų amžių laikmetis.
Deja, aplinkybės susiklostė nepalankiai jam: 535-ųjų smarkus atšalimas sukėlė derliaus trūkumą ir badą, o po šešerių metų Bizantiją užklupo pandeminis maras. Nuo maro mirė maždaug pusė imperijos gyventojų, iš jų 544-aisiais vien Konstantinopolyje kasdien mirė iki dešimties tūkstančių žmonių. Šios nelaimės susilpnino valstybės ekonomiką ir karinius pajėgumus. Nepaisant to, Velizarijui pavyko sunaikinti vandalų ir alanų karalystę Šiaurės Afrikoje, ir kelerius metus išlaikyti Romą.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
