Nors Koliziejus ir dažnas Romos imperijos laikų statinys (pvz. Karakalos pirtys) kentėjo antpuolių ir nepriežiūros, yra ir puikiai išlikusių – pavyzdžiui, Panteonas. Daugelyje šalių gali išvysti dar romėnų statytus tiltus, akvedukus, įvairiausių pastatų bei statinių liekanas. Kodėl gi senovės statybos technologijos buvo tokios pažangios ir patikimos, kad romėnų rankomis kurti pastatai ir statiniai išliko iki mūsų dienų? Pasidomėkim. Romėniškasis betonas, dar vadinamas opus caementicium, yra senovės Romos inžinerinio meistriškumo įrodymas. Ši nuostabi statybinė medžiaga atliko lemiamą vaidmenį statant kai kuriuos patvariausius Romos imperijos statinius, kurių daugelis išliko iki šių dienų. Romėniškojo betono ilgaamžiškumo ir tvirtumo paslaptis slypi jo unikalioje sudėtyje ir novatoriškuose statybos metoduose.
Viena iš pagrindinių romėnų betono sudedamųjų dalių buvo vulkaniniai pelenai, vadinami pucolana, kurie daugiausia buvo kasami Vezuvijaus srityje. Sumaišius pucolaną su kalkėmis ir vandeniu, vyko cheminė reakcija, kurios metu susidarė stipri ir vandeniui atspari rišančioji medžiaga. Ši rišamoji medžiaga kartu su užpildų, pavyzdžiui, skalda, akmenimis ir plytomis, suformavo tvirtą sudėtinę medžiagą, galinčią atlaikyti laiko išbandymą.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
