Šie žaliai apsirengę žmogeliukai, apsėsti lobių, vaivorykštės, apgavysčių ir, žinoma, batų gamybos. Tokios yra bendros idėjos apie nykštukus, gerai žinomus airių folkloro personažus. Daug kas iš to, kas apie juos užrašyta senosiose pasakose, buvo pamiršta. Manoma, kad senovės Airijoje nykštukai buvo vieni iš daugelio stebuklingų tvirtovių arba fėjų žiedų gyventojų. Linksmieji mažieji gudručiai galėjo būti euro-keltų dievo Lugo įsikūnijimas. Lugas – saulės dievas, menų ir amatų globėjas, deivės Danu genties vadas. Viduramžiškuose airių XII-XVI a. rankraščiuose pažymima, kad nykštukai iš pradžių buvo žmonės, gyvenę po vandeniu. Priešingai nei manoma šiandien, ne visi jie buvo vyrai. Jie buvo vaizduojami kaip nepasotinamo apetito kariai, o moterys nykštukės įviliodavo įprastus vyrus į slaptus nuotykius.
Senovės nykštukai buvo vaizduojami kaip gudrūs senukai, kurie dėvėjo raudonus arba žalius kostiumus ir avėjo tik vieną batą. Žodis „vienas“ tinka ir nykštukų socialiniams pomėgiams, kurie dažniausiai leisdavo laiką vieni, užuot bendravę su kitomis stebuklingomis būtybėmis ar nykštukais. Dėl jų uždaro charakterio jų vengdavo ir kiti. Buvo manoma, kad gnomai yra išdykę namiškiai, mėgstantys išgerti. Vėliau šios savybės buvo perduotos nykštukų „pusbroliams“ – klaidūnams, kurie buvo girtuokliai ir grubūs. Jie kaltinami dėl triukšmingų naktų ir nešvarių namų, ypač – vyno rūsių.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
