Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (V)

Laukiniuose gėlynuose ir soduose

Kitą mano buvimo Badchyzo rezervate laiką praleidau vakarinėje jo dalyje, kuri buvo kitokia, – smarkiai kalvota. Šios vietos žavėjo spalvingais trumpo pavasario žiedais. Daugelis kalvų raudonavo nuo žydinčių laukinių aguonų. Kitas kalvas puošė stambūs, balti ir retai pabirę kažkokių augalų žiedynai. O stačiuose kalvų šlaituose nedideliais lopais žydėjo nuostabios laukinės tulpės. Be to, dauguma kalvų buvo apaugę retais neaukštais pistacijų medžiais, dėl kurių šis kraštovaizdis priminė Afrikos savaną. Pistacijos priklausančios anakardinių augalų šeimai užaugina visiems žinomus ir mėgiamus pistacijų riešutus, kuriuos žmonės naudojo maistui nuo seniausių laikų. Šie augalai pradeda derėti vėlai, būdami apie 15 metų amžiaus, bet vėliau jie auga ir dera šimtmečius. Rezervate laukinėmis pistacijomis apaugęs plotas užima dešimtis tūkstančių hektarų ir yra didžiausias pasaulyje. Jis buvo dar viena rezervato įsteigimo priežastimi. Kaip pasakojo rezervato darbuotojai, prinokus riešutams jų rinkti per valstybinę sieną nuolatos ateina vietiniai gyventojai iš Afganistano ir Irano. Azijos šalyse pistacijų medžiai ir vaisiai yra sveikatos, laimės ir sėkmės simboliai. Dabar šie riešutus brandinantys augalai, kurių yra 10 rūšių, plačiai auginami daugelyje šalių, ypač Irane, Turkijoje, Sirijoje, Kinijoje, JAV, mėgėjai bando juos auginti ir Lietuvoje.

Vaikščiodamas žydinčiomis rezervato kalvomis žvėrių ir paukščių sutikau nedaug, – buvo per mažai laiko. Visgi pavyko rasti ir fotografuoti pistacijų medyje lizde perintį grifą. Dar trumpą akimirką galėjau stebėti iš aukščiau į mane žiūrinčių kalnų avinų galvas. Sėkmingesnis buvo apsilankymas neaukštų kalnų šlaituose bei tarpeklyje. Čia buvo gausu bekojų driežų vadinamų „žioltopuzik“, artimų giminaičių mūsų krašto gluodenams.Tik čionykščiai bekojai driežai buvo daug stambesni, išaugantys iki 1,5 metro ilgio. Ne vieną jų buvau sugavęs, fotografavau. Gyvačių nesutikau, gal ir gerai, nors būtų buvę įdomu. Čia, ypač tarpeklio skardžiuose, perėjo daug įvairių plėšrių paukščių, kai kuriuos jų fotografavau skraidančius ore. Tarpeklyje džiaugiausi radęs ir prisirinkęs dygliakiaulės spyglių. O vieną dieną, norėdamas pasigrožėti vaizdais, dar sykį aplankiau nuostabųjį druskos ežerą.

Dienoraštis

1971.04.06

Iš pat ryto kartu su neseniai atvykusiais estukais-botanikais, išvažiavome į vakarinėje rezervato dalyje esanti kordoną Pinkan-Čečme. Po pietų išėjome pasivaikščioti po čia pat esančius neaukštus kalnus. Greitai atsiskyriau nuo bendrakeleivių ir vaikščiojau vienas. Fotografavau erelį lizde, įvairius driežus, gyvates. Bet netrukus šaltas šiaurinis vėjas atginė žemus lietaus debesis, kurie baltu rūku apgaubė viską aplinkui, taip kad už 50 metrų jau nieko nebuvo galima matyti. Nesulaukęs lietaus pabaigos ir pragiedrulių, apie 17 val. pasukau atgal. Bet rūke nesuradau mūsų kordono, – teko paklaidžioti, kol jį pamačiau. Per tą laiką kiaurai peršlapau. Grįžęs savo naujus pažįstamus radau besišnekučiuojančius su naujai atvykusiais maskviečiais, – dviem merginomis ir vienu vyruku, iš tyrimų instituto “IEMEŽ“. Pažinties proga išgėrėme spirito, paplepėjom ir užkaitę arbatą, užsiėmėm kiekvienas savais reikalais. Labiausiai norėjau, kad greičiau baigtųsi blogas oras, nes planavau čia praleisti bent 2-3 dienas.

1971.04.07

Lietus naktį baigėsi, diena buvo saulėta, tad visi šeši išėjome į tarpeklį, esantį už 5 kilometrų. Aplinkinės kalvos buvo jau sužaliavę, atrodė nuostabiai, visur žydėjo raudonos laukinės tulpės, aguonos. Beeidami sugavome porą bekojų driežų, rusiškai vadinamų „žioltopuzik“ ir vieną agamą-charasanką. Tarpeklis buvo irgi labai vaizdingas, sausas, jei neskaityti poros drumzlėtų balučių su karčiai sūriu vandeniu. Fotografavau tarpeklio skardžiuose perinčius sakalus, kitus paukščius. Grįžome į kordoną tik vakare.

1971.04.08

Šiandieną vėl pradėjo lyti ir lijo visą dieną. Sėdėjome troboje, valgėme, rūkėme, skaitėme knygas.

1971.04.09

Vėl gražus oras. Vaikščioti ir fotografuoti išėjau vienas, nutarę nueiti didelį pusratį aplinkinėmis kalvomis. Fotografavau lizde perintį grifą, kitus man neįprastus šių vietų augalus bei gyvūnus. Grįžau jau vakare.

1971.04.10

Visi mano naujai pažįstami šiandieną išvažiavo į Morgunovką. Iki Kizil-Džaro su jais važiavau ir aš, bet čia ir likau, nutaręs kitą dieną dar sykį apsilankyti prie druskos ežero Eir-Oilan-Duz. Tikėjausi nufotografuoti retas ir saugomas antilopes džeiranus.

1971.04.11

Kėliausi 6 val. ir po pusvalandžio išėjau į pusdykumę. Per pustrečios valandos pasiekiau ežero skardį. Ilgai ėjau išilgai jo dairydamasis džeiranų, kurie, kaip girdėjau, mėgsta šias vietas. Jų čia neaptikau, bet sutikau čia retą dryžuotąją hieną, kurią, nors iš toli, pavyko nufotografuoti. Gražių ežero vaizdų fotografuoti negalėjau, nes buvo apsiniaukę ir pradėjo lynoti. Tik vakarop, kai kiek pragiedrėjo, pagaliau pastebėjau džeiranus ir padariau keletą neblogų kadrų. Grįžau į Kizil-Džarą jau visai sutemus, apie 9 val.