Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (VI)

KaraKumų dykumoje

Artėjant kelionės pabaigai, keletą dienų praleidau tikroje dykumoje, kurią seniai norėjau pamatyti, pažinti, fotografuoti. Tai buvo Karakumų dykuma esanti į rytus nuo Kaspijos jūros, tarp Amudarijos upės šiaurėje ir kalnynų kylančių pietiniame bei rytiniame dykumos pakraščiais. Ji užima apie 350 000 kvadratinių kilometrų, t.y. penkis kartus daugiau negu Lietuva. Dykuma užima apie 70% Turkmėnijos teritorijos. Šią dykumą per daugelį tūkstančių metų suformavo Amudarijos upė, kuri tekėdama plačiais vingiais nuolat keitė vagą palikdama gausybę sąnašų. Dabar čia gausu pustomų smėlynų, kauburynų, yra barchanų, o žemesnėse vietose – takyrų arba druskožemių. Dykumos klimatui būdingas mažas kritulių kiekis (per metus – 60-150 mm), dideli paros temperatūrų svyravimai (iki 50 laipsnių pagal Celsijų). Pavasaris čia būna trumpas, o vasara ilga ir karšta, kuomet oras įkaista iki 50 laipsnių, o smėlis – iki 80 laipsnių. Neretai kyla ir smėlio audros.

Dėl ekstremalaus klimato ir nederlingo dirvožemio gyvoji gamta Karakumuose yra gana skurdi, rūšių įvairove bei jų gausa palyginti maža. Didelę žalą jai padarė neapgalvota žmogaus veikla reguliuojant Amudarijos, didžiausios tų vietų upės, vandens režimą. Upė daugelyje vietų buvo tvenkta, o jos vanduo per iškastus kanalus buvo nukreipiamas drėkinti medvilnės ir kitų kultūrų laukus. Ilgainiui druskų turintis ir nuolatos garinamas vanduo šiuose plotuose suformavo didelius druskožemių plotus nebetinkamus žemės ūkiui. Be to, drėkinimui ir sostinės bei kitų miestų aprūpinimui vandeniu, 1954 – 1988 metais pietiniu dykumos pakraščiu iki pat Kaspijos jūros buvo iškastas 1400 kilometrų ilgio Karakumų kanalas. Vandens druskingumas jame taip pat labai padidėjo ir tapo gėrimui netinkamas. Galiausiai, dėl didelio vandens sunaudojimo jis nebe pasiekia upės žemupio ir Aralo jūros, kuri nebegauna atitekančio vandens ir baigia išdžiūti.

Karakumų dykuma garsi ir gamtinių dujų atsargomis, – vienomis didžiausių pasaulyje. Su jomis susijęs beveik dykumos centre bei 260 kilometrų šiauriau nuo Ašchabado esantis, Darvazo degančių dujų krateris dar vadinamas „Pragaro vartais“, kurį pamatyti nori daugelis turistų. Šio įspūdingo reginio istorija tokia. Ieškant dykumoje dujų telkinių, čia buvo daromas žvalgomasis gręžinys. Toje vietoje, kaip vėliau paaiškėjo, po žeme buvo tuščia ertmė vadinama kaverna. Gręžiant į ją prasmego visa gręžinio įranga (apie žmones nepranešta), o toje vietoje atsirado 70 metrų skersmens ir 30 metrų gylio krateris iš kurio veržėsi dujos. Jos buvo tyčia padegtos tikintis kad greitai išdegs ir savaime užges. Bet dujos jame dega iki šiol jau daugiau kaip pusšimtis metų. Kad jas sustabdyti dabar planuojama netoliese daryti kitus gręžinius, bet nežinia ar tas padėtų. Žinoma, tik sutapimas, kad „Pragaro vartai“ atsivėrė tais pačiais metais, kai lankiausi Karakumų dykumoje.

Mano pažintis su Karakumais vyko Repeteko gamtos rezervate. Jis įkurtas 1927 metais norint apsaugoti ir tirti smėlingos dykumos gamtinį kompleksą, o 1979 metais įtrauktas į tarptautinį biosferų rezervatų sąrašą. Rezervatas yra rytinėje dykumos dalyje ir užima 346 kvadratinius kilometrus. Renkant jam vietą, matyt, buvo atsižvelgta, kad čia galima pamatyti bene visas dykumos paviršiaus formas, – dideles smėlio keteras, pustomus smėlynus, barchanus, kauburynus, takyrus. Juose, ypač žemesnėse vietose, daugiausia augo pavieniai, neaukšti, kreivi ir labai šakoti saksaūlų medžiai ar krūmai. Kai kurie jų buvo dalinai užpustyti smėlio, kiti stiebėsi ant ore pakibusių šaknų, kurios siekdamos drėgmės gali pasiekti 10 metrų gylį. Kepinant saulei jie pavėsio beveik nesuteikia, nes lapai yra labai smulkūs, kieti, primena spyglius. Tačiau saksaūlai yra bene svarbiausi dykumos augalai, – jie sumažina smėlio pustymą, suteikia prieglobstį įvairiems gyviams, jų jaunais ūgliais minta kupranugariai, kiti dykumos gyvūnai, o labai kieta, trapi mediena naudojama kurui. Daug retesni už saksaūlus buvo aukštoki smėlinių akacijų medžiai ar efedrų krūmai.

Tarp smėlio gūbrių esančiose lomose bei kauburynuose stiebėsi neseniai išlindę, reti viksvinių žolių stiebeliai, kuriuos godžiai rankiojo čia besi ganantys kupranugariai. Bet labiausiai stebino ir žavėjo vietomis iš smėlio išlindę parazitinio augalo priklausančio Cistanche genčiai žiedynai. Jie priminė milžiniškas, beveik žmogaus aukščio, žvakes ištisai aplipusias stambiais geltonais žiedais. Lapų šie augalai neturėjo, nes maitinosi kitų augalų, dažniausiai saksaūlų, pagamintomis maisto medžiagomis. Kaip vėliau sužinojau, daugelyje Azijos šalių, ypač Kinijoje, šie augalai nuo seniausių laikų vartojami kaip vaistai prilygstantys garsingajam ženšeniui. Laikoma, kad jie mažina nuovargį, skausmą, stiprina energiją ir imuninę sistemą, palaiko hormonų pusiausvyrą, vaisingumą, ilgaamžiškumą, gerą savijautą. Dabar šis augalas dėl intensyvaus rinkimo daug kur tapo retas ir saugomas.

Žinojau, kad dykumoje gyvena nemažai įvairių rūšių roplių, paukščių ir žinduolių, bet dėl trumpo buvimo tik nedaugelį jų teko pamatyti. Dažniausiai sutikdavau driežus. Vieni jų noriai pozuodavo įsilipę į saksaūlo krūmą ar būdami žemės paviršiuje, kiti vos priartėjus imdavo virpėti visu kūnu ir stebuklingai prasmegdavo į smėlį. Driežų gausumą bei įvairovę rodė ir jų pėdsakų „raštais“ išmargintas smėlio paviršius. Čia dažnai sutikdavau ir stambius juodus mėšlavabalius, kurie radę šviežio kupranugarių mėšlo, rūpestingai lipdė iš jo nedidelius rutuliukus ir ridendavo juos per smėlį į išraustus urvelius. Čia rutuliukuose dedami kiaušinėliai, o vėliau jie tampa maistu išsiritusiems vikšreliams. Įspūdingai atrodė ir patys „dykumų laivai“, t.y. kupranugariai laisvai besi ganantys dykumoje netoli nuo gyvenvietės. Nors ši gyvenvietė buvo maža, jos gyventojai buvo nemenka problema rezervatui, nes nusižengdami apsaugos režimui nelegaliai kirsdavo saksaūlus, kaip kurą, ganydavo avis, brakonieriaudavo.

Dienoraštis

1971.04.13

Pagaliau po pietų atvažiavo mane vešianti mašina, ir vakare aš jau buvau Kuškoje. Nakvynei apsistojau pas Gorelovą, kuris padovanojo man kalnų avino ragus, o jo žmona vaišino kulanienos kotletais.

1971.04.14

Ryte kartu su Sergiejumi ir dviem maskviečiais mašina išvažiavome į Mary. Vidurnaktį sėdome į traukinį ir įsitaisėme miegoti. Bet aš miegojau neilgai, – anksti ryte traukinys sustojo Kara-Kumų dykumos viduryje esančioje Repeteko stotelėje, kur turėjau išlipti.

1971.04.15

Repeteke, nedidelėje dulkėtoje gyvenvietėje, kur nesimatė nė vieno medžio, kartu su manimi iš traukinio išlipo ir vienas maskvietis, žurnalo „Junij naturalist“ – žurnalistas- fotografas. Palaukę darbo dienos pradžios, abudu prisistatėme rezervato direktoriui, ir netrukus, kartu su vietiniu ornitologu trise išėjome pasižvalgyti po tikrą dykumą. Negailestingai kepino saulė, pūtė karštas dykumos vėjas, o aplinkui iki horizonto plytėjo geltono smėlio kopos, vietomis apaugę retais saksaūlais ir kitokiais žemaūgiais krūmokšniais. Daugelyje vietų buvo iškilę vaizdingos, gana aukštos ir visai plikos kopos, kitose vietose jos buvo kažkiek sutvirtintos augalijos. Buvo matyti, kad smėlio kopos nuolatos juda, – tą liudijo pusiau, kartais beveik iki viršūnių smėliu užnešti saksaūlai, kiti krūmokšniai. Dabar jie buvo pasidengę retais smulkiais lapeliais, kartais , – ir žiedeliais, iš po smėlio lindo retų žolių stiebeliai, – žodžiu dykumoje buvo pats pavasario įkarštis. Netrukus visa žaluma dings iki kito pavasario. Paėję porą kilometrų Amudarijos senvage, grįžome atgal į gyvenvietę. Aplinkui ją skabydami krūmokšnių šakeles, klaidžiojo keletas palaidų kupranugarių. Foto žurnalistas susiruošė išvažiuoti į Maskvą tą patį vakarą. O mane apgyvendino buvusiame raketininkų barake. Nusinešiau ten savo kuprinę, ir pilnas naujų įspūdžių bei kiek pavargęs atsiguliau.

1971.04.16

Šiandieną į dykumą išėjau vienas ir praleidau joje visą dieną. Buvo karšta, tad išsirengiau, , fotografavau dykumos peizažus, augaliją, driežus, įdegiau saulėje. Ypač įspūdingai atrodė žydintys parazitiniai augalai „zarazichos“. Aukšti, iki pusantro metro aukščio stambūs jų stiebai buvo be jokių lapų, beveik nuo pat apačios iki viršaus aplipę dideliais geltonais žiedais. Paukščių dykumoje nebuvo matyti.

1971.04.17

Iš pat ryto vėl išėjau į dykumą, tik šiandieną – į kitą pusę. Pūtė karštas vėjas, pustė smėlį, nuo jo ėmė ašaroti akys ir jau norėjau grįžti į gyvenvietę. Bet netrukus vėjas aprimo ir iki pat vakaro klajojau po smėlio kopas, fotografuodamas viską ką įdomesnio pastebėdavau. Ilgai stebėjau bei fotografavau kupranugarių mėšlo rutuliukus lipdančius ir ridenančius skarabiejus, laisvai besi ganančius kupranugarius.