Paleolito epochoje žmonės tikėjo, kad po mirties žmogaus laukia kitas gyvenimas. Kad mirusysis naujajame pasaulyje nebūtų alkanas ir neturtingas, į jo kapą dėdavo maisto (iš pradžių tikro, paskui simbolinio), drabužių ir ginklų. Šios tradicijos buvo laikomasi labai ilgai. Viduramžiais skandinavai laidojo vadą laive, kuriame buvo sukrauti visi reikalingi daiktai, kad ir kitame pasaulyje jis galėtų gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau senovės egiptiečiai atsakingiau nei visos kitos tautos ruošėsi nežemiškajam gyvenimui. Skirtingai nei vikingai, jie per laidotuves nežudė mirusiojo žmonos ir vergų. Jiems to ir nereikėjo, nes faraoną į kitą pasaulį lydėdavo Ušebti – statulėlės, kurios turėjo tapti gyvais tarnais mirusiųjų karalystėje. Faraono Sečio I laidojimo kameroje rasta septyni šimtai tokių statulėlių, pagamintų skiriant didelį dėmesį detalėms. Ant kiekvienos figūrėlės buvo užrašas, apibūdinantis jos pareigas, pavyzdžiui, toks: „O tu, Ušebti, raštininko Nebsenio figūrėle, jei aš esu pašaukta ar man įsakyta atlikti darbą, kurį paeiliui atlieka visi pomirtinio pasaulio gyventojai, tegul bet kokia našta tenka tau, o ne man, ir sėjant, ir pripildant kanalus vandeniu, ir nešant smėlį iš rytų į vakarus.”
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
