Naujųjų metų vaišės su keptu paršeliu dabar laikomos norma ir tradicija, tačiau senovėje šį vaidmenį tekdavo atlikti farmakojams, kurie būdavo renkami arba skiriami iš nusikaltėlių ir vergų. Iš jų nebuvo ruošiami šventiniai patiekalai, bet jie buvo ruošiami tam, kad prisiimtų metų problemas. Tie, kurie neturėjo ką prarasti, sutikdavo atlikti šį vaidmenį savanoriškai, nes tai buvo šansas metus pagyventi prabangoje, nors vėliau jų laukė ištrėmimas arba mirtis. Nuo žilos senovės graikų ir keltų tradicija sklandžiai perėjo į krikščionybę, ir paršeliui teko aukos „statusas” prie krikščionių stalo. Senovės graikus galima vadinti kaimo gyventojais, nes jie gyveno gyvenvietėse, labiau primenančiose didelius kaimus. Atitinkamai, jų pagrindinis užsiėmimas buvo žemdirbystė, iš kurios jie pasirūpindavo maistą. Pagrindinis maisto produktas buvo grūdai: kukurūzai, kviečiai, miežiai, daržovės ir vaisiai. Mėsos jie valgė nedaug, nes dar nebuvo išplėtotas įprotis auginti naminių gyvulių bandas. Todėl žmonės priklausė nuo derliaus, ir kiekviename naujame ūkio lauke ar namų statybos etape atlikdavo aukojimo ritualą. (Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius.)
