Viduramžių politinių procesų tarpe ypatingą vietą užima tamplierių teismai. Bažnytinis tamplierių ordinas (vertimas – „šventyklos riteriai“, nuo žodžio „le Tample“ – Jeruzalės šventykla) susikūrė po Pirmojo kryžiaus žygio XI a. pabaigoje. Jis daugeliu atžvilgių buvo panašus į tokias kovai netikėliais skirtas krikščioniškas karines organizacijas kaip hospitalierių ordinas ar kryžiuočių ordinas, kuris, kaip žinoma, tapo pagrindiniu viduramžių Vokietijos valstybių ginklu.
1128 m. patvirtintas tamplierių statutas vėliau buvo papildytas daugybe slaptų taisyklių, susijusių su ordino vidaus struktūra. Ordino riteriai, kuriais buvo aktyviai verbuojami Anglijos, Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių bajorai, gynė kryžiuočių užkariautas teritorijas Sirijoje ir Palestinoje. Popiežiai dosniai apdovanojo tamplierius įvairiomis privilegijomis. 1291 m., kai žlugo Akra, paskutinė kryžiuočių tvirtovė Artimuosiuose Rytuose, ordinas, kurio narių skaičius siekė dvidešimt tūkstančių žmonių, persikėlė į Kiprą.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Dar kovos su musulmonais laikais tamplieriai mikliai derino karo reikalus su sumaniais finansiniais sandėriais, kurie padidino jų turtus. XIV a. pradžioje tamplieriai užsiėmė prekyba ir lupikavimu, tapo daugelio pasaulietinių monarchų kreditoriais, milžiniško turto savininkais (dalis šio turto, saugoto riterių pilių slėptuvėse, iki šiol ieškoma archeologų bei lobių ieškotojų). Tai buvo organizacija, nepažinusi valstybių sienų. Jos padaliniai įvairiose šalyse tapo valstybe valstybėje, visur kėlė nepasitenkinimą ir įtarimus, todėl prieš ordiną nebuvo sunku sukelti minios neapykantą. Visa tai labai blaiviai įvertino ryžtingas ir visiškai bekompromisis politikas – Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, kuris jau buvo išgyvenęs sunkią kovą su popiežyste.
Nesirūpindamas tikėjimo ir dorovės grynumu, ką vėliau jam priskyrė kai kurie istorikai, Pilypas tiesiog merkė akelę į ordino turtus. Tačiau jis norėjo, kad tai atrodytų ne kaip grobimas, o kaip teisinga bausmė už nuodėmes, be to, patvirtinta vienbalsiu pasaulietinių ir dvasinių valdžios institucijų sprendimu. Pasinaudojęs kokia nors atsitiktine išdavyste kaip pretekstu, Filipas įsakė tyliai apklausti keletą tamplierių, o tada pradėjo slaptas derybas su popiežiumi Klemensu V, reikalaudamas ištirti ordino padėtį. Bijodamas pabloginti santykius su karaliumi, popiežius po tam tikrų dvejonių sutiko, tuo labiau, kad sunerimęs ordinas nedrįso prieštarauti tyrimui.
Tada Filipas IV nusprendė, kad atėjo laikas smogti. 1307 m. rugsėjo 22 d. Karališkoji taryba priėmė sprendimą suimti visus Prancūzijos teritorijoje esančius tamplierius. Tris savaites griežčiausioje paslaptyje vyko pasirengimai šiai tuometinėms valdžios institucijoms labai sudėtingai operacijai. Karaliaus pareigūnai, karinių dalinių vadai (taip pat vietiniai inkvizitoriai) iki paskutinės akimirkos nežinojo, ką jiems reikės padaryti: įsakymai buvo pateikti užantspauduotose vokose, kuriuos buvo leidžiama atplėšti tik penktadienį, spalio 13-ąją. Tamplieriai buvo užklupti netikėtai. Apie pasipriešinimą nebuvo net ko galvoti.
Karalius apsimetė, kad veikia su popiežiaus palaiminimu. Pastarasis apie Filipas surengtą „represinę“ operaciją sužinojo tik po jos įvykdymo. Suimtiesiems iš karto buvo priskirti daugybė nusikaltimų prieš religiją ir moralę: šventvagystė ir atsisakymas Kristaus, nelabojo garbinimas, ištvirkavimas, įvairūs iškrypimai. Tardymą vedė inkvizitoriai ir karaliaus tarnai, buvo naudojami žiauriausi kankinimai ir, žinoma, buvo išreikalauti reikiami liudijimui. 1308 m. gegužės mėn. Pilypas IV netgi sušaukė Generalinius luomų rūmus, kad užsitikrintų jų paramą ir taip neutralizuotų bet kokius popiežiaus prieštaravimus. Formaliai ginčas su Roma vyko tik dėl to, kas turi teisti tamplierius, o iš esmės – dėl to, kas paveldės jų turtus.
Buvo pasiektas kompromisas. Teismas atskiriems tamplieriams buvo faktiškai paliktas karaliaus kompetencijai, o ordino visumai ir jo vadovams – Romos vyriausiojo kunigo kompetencijai. Šiam tikslui 1310 m. rudenį buvo sušauktas svarbių bažnyčios hierarchų taryba, kuri sudarė specialų tribunolą. Jis laikėsi ne tokios griežtos pozicijos ir nenaudojo kankinimų. Tačiau jei tamplieriai, liudiję ordino byloje, būtų atsisakę savo ankstesnių prisipažinimų, karaliaus valdžia galėjo juos nusiųsti ant laužo kaip eretikus, antrą kartą pasidavusius nuodėmingoms klaidoms. 1311 m. gegužės 12 d. penkiasdešimt keturi tamplieriai, pakviesti liudytojais į tribunolą, buvo nuteisti inkvizicijos teismų, veikiančių pagal karaliaus įsakymą, ir iškart nužudyti. Tai padarė reikiamą poveikį – kiti liudytojai nesiryžo atsisakyti ankstesnių parodymų. Tiesa, vienas iš jų, sukaupęs drąsą, vis dėlto pareiškė, kad jo parodymai buvo melagingi ir išgauti kankinimais: „Aš prisipažinčiau viską, manau, kad prisipažinčiau, jog nužudžiau patį Dievą, jei to būtų pareikalauta!“
Nepatenkintas tribunolo pozicija, Filipas nusprendė daryti papildomą spaudimą Klemensui V. Popiežius dar labiau pasidavė šiam spaudimui, kadangi dar 1309 m. turėjo perkelti savo rezidenciją iš Romos į Prancūzijos miestą Avinjoną. Karalius įsakė atlikti savo mirtino priešo – mirusio popiežiaus Bonifaco XIII, kuris buvo kaltinamas erezija, sodomijos nuodėme ir kitais nusikaltimais, nusikaltimų tyrimą. Norėdamas numalšinti dėl to kilusį skandalą, Klemensas V sutiko galutinai paaukoti tamplierius. Po ilgos pertraukos bažnytinis teismas 1311 m. spalio mėnesį atnaujino posėdžius, kurie tęsėsi iki 1312 m. gegužės mėnesio.
Karaliaus atkaklumas nuolatos stiprėjo. Tribunolo patarimu popiežius paskelbė apie Tamplierių ordino išformavimą, o jo turtas turėjo pereiti hospitalieriams. Tačiau didžiausia grobio dalis atiteko Pilypui IV. 1314 m. kovo 18 d. buvo paskelbtas nuosprendis didžiajam ordino magistrui Žakui Molei ir dar trims ordino vadovams. Visi jie pripažino jiems pareikštus kaltinimus, ir buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Tačiau nuosprendžio paskelbimo metu Žakas Molė ir kitas nuteistasis, Žofrua de Šarpė, pareiškė, kad jie kalti tik tuo, kad, bandydami išgelbėti savo gyvybes, išdavė ordiną ir pripažino tiesa jam mestą šmeižtą. Tą patį vakarą abudu tamplierių lyderiai karaliaus įsakymu buvo sudeginti ant laužo.
Šeši su puse amžiaus, skiriantys mus nuo šio proceso, nesuformavo vieningos mokslininkų nuomonės apie jį. Istorikai ir tyrinėtojai iki šiol ginčijasi, kiek buvo tiesos kaltinimuose, pareikštuose tamplieriams. Tačiau aišku, kad nelaimingi riteriai tapo savo pačių neapdairumo vertinant socialinę ir politinę padėtis šalyje aukomis. Surinkęs didžiules finansines lėšas, ordinas vis dėlto netapo pakankamai įtakinga jėga valstybėje, ir valstybė su juo pasielgė taip, kaip visada elgdavosi panašiais atvejais – susidorojo.
